Skonį reikia turėti

< ...>
Tiesa, rikošetu grįžęs tango pateko į kiek kitokią aplinką – XX a. pasauliui labiau reikėjo jaunų žmonių kraujo nei jų šokių. Viešus susibūrimus draudžiantys diktatoriai prislopino tango Argentinoje, tačiau pasaulyje išplitęs šokis kartu virto ir šalies nacionalinio pasakojimo dalimi.

Tango tapo pasauliniu fenomenu ir ėmė draugauti bei konkuruoti su įvairiausiais žanrais. Jis mokėsi iš bendraamžio džiazo ir konkuravo su rokenrolu. Muzikantai ir šokėjai tapo profesionalesni, atsirado daugybė naujų šokio variacijų.

Galiausiai tango dar kartą patyrė pakilimą devintajame ir dešimtajame XX a. dešimtmetyje. Turiu įtarimą, – tai tik mano asmeninė teorija, – kad šis atgimimas reikšmingai prisidėjo prie beskonybės triumfo, kurį minėjau anksčiau. Pripažinkite, populiarioji kultūra niekada nebuvo tokia siaubinga, kaip minėtuoju metu.

Tad ir svarstau, galbūt būtent tada sodrią tango oranžinę, kuria buvo nusidažęs Paryžius ir pasaulis prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pakeitė siaubingų atspalvių raudona ir purpurinė, puošiančios tango čempionatus dabar? Jei turėsite progą, patikrinkite ir praneškite man.

Ištrauka iš Leono Vaitiekaus Lenoko straipsnio „Tango šokamas dviese“, Verslo klasė, 2014 Lapkritis