Viva „Tango Libre“ – šokis, griaunantis sienas!

Laima Jan Kugė

„Žmogaus širdis yra tartum paukštis narve. Tačiau tuomet, kai tu šoki, širdis pradeda dainuoti… ir tada pakyla į dangų“, – tokiais žodžiais kitados Omaro Sharifo herojus filme „Ponas Ibrahimas“ (Monsieur Ibrahim, rež. François Dupeyron, 2003) mokė savo jaunąjį draugą gyvenimo ir šokio paslapčių.

Kino filme „LAISVĖS TANGO“ (Tango libre, rež. Frédéric Fonteyne’, 2012) šie žodžiai įgyja realų pavidalą. Šokis čia suteikia herojams vilties ir drąsos išsilaisvinti ir gyventi pilnakraujį gyvenimą. O viskas prasideda nuo to, kad kalėjime, atšiaurių vilkų irštvoje įvyksta gracingojo Argentinos tango invazija. Ir mokytoju čia tampa ne kas kitas, o išdidusis nusikaltėlių bosas, mačo Argentinietis. Nusikaltėliai, abejotinos reputacijos vyrai, tarpusavyje šoka tango… šis vaizdinys nėra naujiena tango istorijoje. Juk, kaip byloja legendos, būtent tokio tipo žmonės, visuomenės autsaideriai ir sukūrė Argentinos tango, kuris iš pradžių buvo laikomas prastuomenės šokiu, nepriimtinu respektabiliai visuomenės daliai. Filme galima pastebėti malonų skirtumą tarp tango, šokamo pamokoje tarp moters ir vyro, ir tango, kurį sukuria vyrai kalėjime. Pirmasis tango yra subtilusis milonguero stilius, kuriame moteris užsimerkia ir pasiduoda vyro vedimui, judesiai nėra efektingi išoriškai, tačiau abiejų partnerių vidinis ryšys yra labai intymus ir jaudinantis. Antrasis tango, vyrų tango, yra kupinas agresijos, kovos ir noro pasipuikuoti elementų. Juk nevyriškai švelniai apsikabinę ir milonguero partnerystėje panirę vyrai kalėjime taptų patyčių objektais. Todėl jie renkasi tango ekspresiją, tango spektaklį.

Kas gali būti įspūdingiau už rūsčių nusikaltėlių šokamą tango – vyrišką kojų mūšį? Nebent tik tai, kad filme tango ritmu sukasi smagus meilės keturkampis – 2 kalėjimo vilkai, 1 prižiūrėtojas zuikis ir 1 lapė snapė – tango šokyje paguodos ir išsiilgto intymumo ieškanti moteris.

Šis derinys akimirksniu primena kitą festivalio „Kino Pavasaris“ Lietuvai pristatytą filmą apie šokį – „Tango pamoka“ (The Tango Lesson, rež. Sally Potter, 1997), kuriame pati režisierė elegantiškai sukosi kraują kaitinančiose choreografijose iš karto su trimis partneriais, savo tango mokytojais.

Ar šiame filme pamatysime šokio menui tiesiog sutvertus personažus (kaip pvz. save filme „The Tango Lesson“ vaidinęs Pablo Verón) ar be šokio negalinčius gyventi herojus (kaip pvz. gangsteris estetas Cholo filme „Naked Tango“ (1990)? Ne, „LAISVĖS TANGO“ rodo paprastus žmones, kurie dėl skirtingų priežasčių (vienatvė, artumo poreikis, gyvenimo prasmės pojūčio praradimas, nelaisvės keliamas beviltiškumas) tango šokį pasirenka kaip priemonę maloniam užsimiršimui, kaip pareiškimą „aš esu čia, aš šoku, aš esu gyvas“. Tango filme yra kaip vaistas. Antidepresantas tiems, kurie laisvėje. Gyvenimo tonuso suteikianti piliulė kalintiems nelaisvėje. Abi stovyklos patiria dvasinį išsilaisvinimą, ribos tarp „šiapus ir anapus grotų“ išsitrina, stereotipinis nusikaltusio žmogaus ar neištikimos moters vertinimas kinta ir galiausiai susikuria savotiška brolija, tango suvesta šeima. Galiausiai vienijanti šokio galia nuveda į kiek tragikomišką, nutrūktgalvišką atomazgą.

Tango pamokos scena iš filmo “Tango Libre” (aktoriai Anne Paulicevich ir François Damiens). Vyro ir moters susitikimai Argentinos tango šokyje gali padovanoti ypatingas patirtis ne tik kino ekrane, bet ir realiame gyvenime.

Filmai apie šokį dažniausiai negali pasigirti originaliu siužetu. Kaip taisyklė juose kartojamos vis tos pačios formulės: gatvės ir klasikinių šokių supriešinimas; sportinių ir autentiškų šokių kontrastas; šokių mokykloje save atrandantys nevaikiško amžiaus žmonės; šokių konkurse kovojantys herojai ar tiesiog miuziklo numeriai. Šiuo atžvilgiu filmą „LAISVĖS TANGO“ galima pagirti už netradicinį scenarijų, originalią aplinką šokio menui, už netipišką meilės, kalėjimo ir laisvės istoriją. Šokis čia nėra savitikslis dekoratyvinis elementas. Tango filme – tai gyvenimo geismo, vidinio išsilaisvinimo ir prieštaringų santykių tarp vyro ir moters metafora.