Madrido tango lobiai. Ramunės Drąsutienės įspūdžiai

Ramunė Drąsutienė:

“Rašau tai kaip Evaldo įspūdžių papildymą, pritardama viskam, kas buvo pasakyta ten, bet papildydama tuo, ką patyriau kaip moteris.

To, ką radau Madride, negalėjau tikėtis net slapčiausiose svajonėse. Ir ne todėl kad šokau daug ir grįžau šlubuodama pūslėtomis kojomis. Svarbiausia – KAIP šokau.

Keista, bet nebuvo problemos būti “pademonstruotai”. Arba ten vyrai smalsūs naujoms moterims, arba tą pirminę demonstraciją man padovanojo geroji apvaizda. Į pirmą milongą nuėjau viena, pasirodo, ne visai informuota, kad prieš milongą dar vyks pamoka, į kurią ir pataikiau. Buvau nuraminta, kad milonga bus, pritūpiau palaukti.

Netrukus prisistatė milongueras ir pasiūlė sandėrį – nesimokyti, o tiesiog pašokti. O JERGUTĖLIAU! Kas sakė, kad pirmą šokį reikia nurašyti “apsitrynimui, susipažinimui”? Tobula harmonija nuo pirmų žingsnių! Jausmas, kad šokame vienu kūnu. Įspūdis, kad šokame “iš Rubeno vadovėlio”. Ir pirma mane aplankiusi mintis buvo kažkodėl grynai ekonominė – net jei ir daugiau nebešoksiu nei vieno šokio, 10 EUR, sumokėti už milongą, jau atsipirko. Kur tau! Tai buvo tik pradžia. Atšokusi su tuo genijumi pamoką, nelikau be dėmesio ir milongos metu, ir per kitas tris milongas, ir supratau kad tokių genijų yra ir daugiau, bet kiekvienas vis kitoks. Ne žingsnelių rinkiniu, o judesio spalvomis.

Patyriau, ką reiškia šokant girdėti muziką. Negaliu sakyti, kad iki šiol negirdėjau, bet čia tai buvo kitaip, na, kažkaip, kai visai nereikia galvoti apie kojas, ašį ir figūras, ta materija judėjo pati sau savaime, palikdama mane ir, tikiuosi, partnerius mėgautis tango malonumais.

Patyriau ką reiškia šokti pagal skirtingą muziką. Ko tai vis nuskildavo šokti pagal Pugliese. Vienas partneris lyg pasiteisindamas tarp šokių pasakė, kad pagal Pugliese šokti jam nelengva. Malonu matyti, kaip žmogus stengiasi ne tik į taktą pataikyti (tas visiems sekėsi), bet ir interpretuoti. Antras, su kuriuo šokau Pugliese, tą darė itin emocianaliai, tarp šokių karštai man kažką aiškino, o kadangi iš visos jo šveplos tirados supratau tik žodį “corazon”, tai jau tik kėlė nykščius į viršų ir demonstravo mūsų širdis… Tenka pripažinti, iš tiesų pugliesijus su juo gavosi kaip reikiant, atsisėdau kaip išgręžta mazgotė. Trečias, su kuriuo šokau Pugliese, prieš šokant atsiklausė, ar šoku tą muziką. Jūs girdėjote??? Tai maždaug tas pats, kaip paklausti ar mėgstu Cabernet Sauvignon Rioja Baja Azagra 1999 užuot tiesiog paklausus ar mėgstu vyną. O topas buvo paskutinis vyras, su kuriuo šokau. Buvo tobulas D’Arienzo! Negana to vyro unikalaus judėjimo, šokis buvo kaip puiki šios muzikos iliustracija. Jei tektų šitaip pašokti tyloje ir lieptų man pasakyti kokia muzika tam tinka, nedvejodama sakyčiau būtent D’Arienzo.

Ir dar vienas pastebėjimas. Praktiškai visi šokti tango buvo pabaigti laiku, tiksliai su paskutine nata!

Nuo Tokio tango dideliais kiekias, galvoju, ar pakvaišti galima. Į pabaigą, neturėdama geros atminties veidams, žmones prisimindavau tik pradėjusi šokti su jais. Ar dar neatsirado gydyklų tangoholikams?

Ir dabar jau nebežinau, ar noriu aviaabonemento į Madridą, ar geriau nebevažiuoti ten, nes paprastaii itin geri įspūdžiai nepasikartoja.

Ar neliūdna grįžti į savo lietuvišką realybę? Ne. Turime ir mes puikių vyrukų, dėl kurių, kai jie bus 60+, alps tangueros!”

TangoBalsas: labai ačiū Ramunei už reportažą!