Memuarai

Matyt tokiai kategorijai galima priskirti J. Sereikaitės straipsnį “Sudžiovintas tango žiedlapių liūdesys”, kuriame kalbinama grafikė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė.

1999 metais jos galerijoje “Kairė-Dešinė” dažnai būdavo Argentinos lietuvių. Nie vienas beveik nekalbėjo angliškai ar lietuviškai. Bet vienas kitas girdėjo ar netgi truputį mokėjo tango. Katalina kartu su Lola Šalteniene sumanė organizuoti vakarą, kuriame būtų grojamas ir šokamas tango – tik… Lietuvoje niekas jo nešoko!

Galbūt tai būtų dar vienas įdomus straipsnis iš Pietų Amerikos lietuvių menininkų gyvenimo, jei ne viena svarbi istorinė detalė: Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė buvo pirmoji, kuri panoro Lietuvą supažindinti su argentinietišku tango.

Maria Angeles ir dar mažai kam anuomet pažįstamas Juan Eduardo Šlekys Riffel (aka Gimenez. O gal Jimenez?) buvo pirmieji tango mokytojai, per 2 mėnesius leidę 5 poroms lietuvių pasijausti taip, tarsi jie būtų šokę tango visą savo gyvenimą!

Gražus vakaras pasibaigė, o šokėjai nenorėjo išsiskirstyti. Tango pamokos tęsėsi, o kartu su jomis – griausmingi pasirodymai miesto scenose ir kavinėse, restoranuose.

Buvo smagu. Kartais net labai. O smagiausia žinoti, kad mes vis dar susitinkame ir bendraujame su tais žmonėmis, kurie anuomet atėjo į pirmąsias tango pamokas galerijoje “Kairė-Dešinė”, kurias sumanė dailininkė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė.

Ačiū jai už tai!
J. Sereikaitės straipsnis “Sudžiovintas tango žiedlapių liūdesys”

Šaltinis: Bernardinai.lt

Tango žiedlapiai

nuotrauka iš: VILNIAUS GRAFIKOS MENO CENTRAS

Kiekvienas Elvyros atspaudo lakštas – gyvas, jame apstu įvairių žolelių, žiedlapių, šviesos žaismo. Jos atspaudai faktūriniai, kai kurie reljefiniai, su įaustais siūlais, iškiliomis linijomis. Vaiko ranka, laikantį obuolį, didžiulės vėduoklės, pilnos žydinčių aguonų, rožės, braškės, spiralės, bateliai, rankos, moterų ir vyrų figūros, balti popieriniai bokštai su įspaustais bagambilijos žiedlapiais, rudens lapai – tikras herbariumas, rafinuotas, nostalgiškas, tačiau jautrus dailininkei svarbių simbolių pulsavimas popieriuje. Raudona, karneolio, sudžiūvusios rožės spalva, kraujo ir vyno pustoniai – jos paveikslų skambėjimo akcentai, įgimto muzikalumo išraiška. Jie spindi kaip didžiuliai drumsti rubino kristalai baltuose lyg jūros kriauklės, lyg trapi kreida su pirmykščių, prieš milijonus metų suakmenėjusių organizmų ir žolių įspaudais popieriaus lakštuose, įgyjančiuose vis kitokias formas: apvalias, trikampes, netaisyklingas, su išsidraikiusiais iš kraštų siūlais, lyg būtų apibrizgusios servetėlės.

Popierius čia įgyja visai kitą vertę, lyg foliantams viduramžiais naudota brangi veršiukų oda, jis gali keistis, transformuotis, jis nėra standartinis baltas lapas, o gyvas mikroorganizmas, turintis savo istoriją.

2007 m. Kaune, „Aukso pjūvio“ galerijoje Verslo lyderių centre, E. K. Kriaučiūnaitė kartu su grafike Nijole Mažeikyte surengė parodą „Nijolė ir Katalina“. Ji apdovanota daugybe premijų Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkė ne tik kuria, bet ir organizuoja parodas, pristato kitus grafikus užsienyje, vadovauja rankų darbo popieriaus gaminimo seminarams. Tačiau Elvyros Katalinos kūrybinio braižo neįsivaizduotume be tango ritmų ir Argentinos. Visi mes atėję iš savo vaikystės. Todėl nenustembi jos grafikos atspauduose išvydusi iš tos temperamentingos kultūros atklydusius rožių, vėduoklių motyvus, aistrą, žaismingumą, šokį.

Jos dirbtuvėlėje groja nostalgiška A. Piazzollos muzika, sukurta tango ritmu, sakoma, kad ilgai jos besiklausaydamas gali susirgti depresija. Elvyra atneša matei skirtą indelį, aptrauktą kailiuku, ir specialų arbatos gėrimo šiaudelį – bombilą paauksuotu galiuku, kuris keliauja lyg draugystės pypkė.

„Buenos Airėse rytais mama mane žadindavo mate, kurią išgėrus prašviesėdavo akyse. Tai pirmos vaišės atėjus svečiui, vienam ją gerti nėra stimulo, nes matė – tai bendravimas“.

Elvyra atverčia daugiau nei prieš keturiasdešimt metų ispaniškai rašytus biologijos sąsiuvinius su priklijuotais sudžiovintų rožių žiedlapiais, o senoje nuotraukoje ji, penkiolikmetė, su motina ir vyresne seserimi tebeplaukia atminties vandenimis. Paauglystėje, kai tėvai po Stalino mirties nusprendė grįžti į Lietuvą, jautėsi išplėšta iš savo aplinkos.

„Esu iš kito pasaulio, nors nepasakyčiau, kad būčiau temperamentinga, veikiau išoriškai rami, bet viduje viskas verda. Nuo gimimo laikiau save argentiniete: jei mama pakalbindavo autobuse lietuviškai, paraudonuodavau ir atsakydavau ispaniškai. Viduje tvyrojo dualizmas, galvodavau, jei kada nors Lietuva su Argentina kariaus – turėsiu nusižudyti“. Ji pasakojo apie vaikystęs, paauglystę Buenos Airėse ir dramatiškas permainas grįžus į Lietuvą.”