La pista de tontos

Tango šokamas ne chaotiškai, bet laikantis tam tikos, krypties, linijos. Jeigu stebėsite pilną šokėjų salę, netrukus suvoksite, kad visos poros juda prieš laikrodžio rodyklę.

Ši judėjimo kryptis (angl. LOD – line of dance) atsiranda natūraliai ir leidžia visoms poroms nekliudomai mėgautis šokiu. (Nemačiau jos tik senoviniuose juodai-baltuose filmų scenose, kur perpildytoje salėje poros šoko kiekviena sau, kaip diskotekoj. Manyčiau, toks buvo režisieriaus sumąstymas – greičiausiai tam, kad pagrindinę rolę atliekanti aktorė su ilga suknele kuo ilgiau išliktų pirmajame plane?)

Dėl to labiausiai patyrę šokėjai užsiima geriausias pozicijas. Kas yra geriausia pozicija? Šokdami jie stengiasi kaip įmanoma ilgiau išlikti salės pakraščiuose, kuo trumpiau užsibūdami salės gilumoje – viduryje.

Šokdami salės pakraščiuose jie laimi daugiausiai šokiui būtinos vietos, nes jų šokio trajektorija (la pista) tuomet būna pati ilgiausia (!), o tai suteikia komforto jausmą. Įmantresnes figūras jie atlieka ten, kur natūraliai susidaro daugiau erdvės, t.y. – salės kampuose.

Šokėjams, kurių žodyną sudaro figūros ir tik figūros, šios taisyklės laikytis sunku. Pradėjusi rinkti vieną žingsnių derinį po kito, pora retai gali numanyti, kur jie baigsis, ir dažniausiai atsiskiria nuo bendros judėjimo tėkmės, natūraliai atsidurdama salės gilumoje, o netrukus – ir salės viduryje.

Atsidurti šokių aikštelės viduryje – t.y. geografiniame salės centre yra baisus netaktas ir gėda. Tai rodo, šokėjų nepatyrimą (kas laikui bėgant išnyksta), bet ir tango neišprusimą.

Ne veltui geografinis salės centras neoficialiai vadinamas “la pista de tontos”. Ten atsiduria… tik nelabai gudrūs.

Ar aš niekada šokio metu nesu atsidūrusi salės viduryje? Oi meluočiau, jeigu tai neigčiau!

Bet! Gera žinoti, kodėl ten niekada nenorėčiau atsidurti ir kodėl TAI reikia žinoti. O ypač prieš išvykstant į Buenos Aires. Bet apie tai – kitą kartą.