Kristina groja tango

Šaltą darganotą rudens vakarą skubėdama į susitikimą su Kristina vienoje senamiesčio kavinėje mąsčiau apie tai, kiek laiko ją pažįstu ir kodėl jos asmenybė taip traukia žmones (tarp jų ir mane). Ne taip jau mažai laiko praėjo nuo pirmosios argentinietiško tango nakties galerijoje “Kairė-Dešinė”, kurioje ji kartu su kitais, šviežiai iškeptais tango mokinukais pasirodė tango programoje kaip šokėja.
Tuomet dar niekas nenutuokė, kad per artimiausius keletą mėnesių ši mergina suburs profesionalų tango ansambliuką ir kad nuo jos didžiąja dalimi priklausys tango likimas Lietuvoje…

Drąsiai galiu tvirtinti, kad Kristina iš tų žmonių, kurie sako “man tango – viskas!”, taip palikdama laisvės kiekvieno mūsų vaizduotei. Tą vakarą norėjau sužinoti daugiau apie jos požiūrį į muziką, akordeoną ir bandoneoną, Piazzollą ir studijas Muzikos akademijoje, jos kūrybinius planus, diplominį darbą ir… žinoma, tango.

Kristina, ar Tavo studijos susijusios su tango? Ar nepasigendi akademijos programose daugiau informacijos apie tango?

Šiuo metu intensyviai dirbu prie diplominio darbo. Žinoma, jis bus susijęs tango ir jo istorija. Mane labiausiai domina šio žanro raidos pradžia. Bet dar įdomesnė man atrodo bandoneono, dar vadinamo “akordeono pusbroliu”, istorija. Domiuosi, kada argentiniečiai pradėjo groti tango, koks stilius vyravo “tada” ir kaip viskas keitėsi bėgant laikui.

Kokį tango pačiai labiau patinka groti: nostalgišką amžiaus pradžios ar modernų “Piazzollą”?

Aš tango neskirstau į epochas ir stilius. Esmė ta, kad grodamas kūrinį suprastum ir sugebėtum klausytojui perteikti jo dvasią. Dažnai pastebiu, kad profesionaliems muzikantams sunku groti tango taip, kaip grotų gatvės muzikantai: paprastai, nepretenzingai, galbūt kartais ir neprofesionaliai, tačiau šiltai ir visiems suprantamai. Na, o Piazollos kopijavimo maniera šiuo metu labai madinga.

Ar bandoneoną išpopuliarino Piazolla? Atrodo, kad iki jo niekas nesiryžo groti bandoneonu solo, jis buvo lygiavertis “orquesta tipica” instrumentas?

Bandoneonas išpopuliarėjo kartu su Anibal Troilo, “visų laikų žymiausiu bandoneonistu”. Savo testamentu Troilo paliko bandoneoną Piazollai, tačiau pastarasis nelabai galėjęs juo groti. Ankstesnysis savininkas elgėsi su bandoneonu lyg su trapia būtybe, vaiku, kai tuo tarpu Piazolla šį instrumentą “laužydavo”. Taip, bandoneonas atsiskyrė nuo “savo šeimos” – orkestro ir labai išpoliarėjo apie 5-ajame dešimtmetyje. Tam didelės įtakos turėjo ir istorinės – politinės aplinkybės Argentinoje. Režimas draudė dainuoti tango, kuriame knibždėte knibždėjo įvairiausių (nepadorių) žodelių. Taigi bandoneono partija pakeitė vokalą. Taip bandoneono vieta tango istorijoje stiprėjo.