Argentinos tango stiliai

Pastaruoju metu jauni mokiniai labai pamėgo stilių, kuriam būdingas glaudus apsikabinimas ir kuris daugiausia šokamas miesto centre. Abu šie stiliai dominuoja dabartinėje tango scenoje, nors, be abejo egzistuoja ir kitų tango stilių.

Tango istorija Argentinoje daugiausia perduodama žodžiu. Nors suskirstyti tango pagal sąvokas yra labai sunku, vis tik pabandysime jas trumpai paaiškinti.

Canyenge mums nurodo vėlyvąjį trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius. Šis stilius išnyko, kai penktajame dešimtmetyje tango tapo socialiu šokiu.

Tuo metu Argentinos tango buvo skirstomas į dvi rūšis: salón ir orillero. Jos skyrėsi tuo, kad salón buvo daugiau vaikščiojamas pagal muziką, o orillero buvo būdingi sukiniai.

Ilgainiui salón ir orillero susiliejo į vieną stilių, vadinamą tango de salón.

Šeštajame dešimtmetyje Juan Carlos Copes dėka tango tapo moderniu scenos šokiu, turinčiu savo choreografiją. Šou artistai greitai išplėtė savo “šokio žodyną”, sukurdami didelę stilistinę įvairovę.

Ankstyvoji Petróleo pasekėjų karta bei Carlos Copes pasekėjai nesutaria dėl stilių identifikavimo. Vieni vadina save milonguero, kiti sakosi esą salón atstovai, o treti reikalauja griežtai skirti salón ir orillero stilius. Šokėjas pravarde Tete, vienas iš pirmųjų pradėjęs šokti dabar jau taip paplitusiu stiliumi – glaudžiai apsikabinus, Buenos Airėse yra vadinamas milonguero. (Nors pasakymas milonguero nebuvo pats maloniausias penktajame dešimtmetyje: taip vadindavo tipus, pasinėrusius į naktinį miesto gyvenimą, niekad nedirbančius, nuolat prašančius paskolinti.)