Argentinos tango stiliai

Penktojo dešimtmečio tango. Koks jis?
Kodėl ir šiandien šokame penktojo dešimtmečio tango?

Reikšmingas Argentinos tango stiliaus pokytis įvyko 5-jame dešimtmetyje. Jį pradėjo nuostabus ir novatoriškas šokėjas Carlos Alberto Estevez, pravarde Petróleo (isp. – žibalas, nafta). Tai liudija, kad net ir ankstesnės epochos šokėjams Petróleo idėjos iš pradžių atrodė kiek keistos.

Tuomet dar vyravo šiuo metu beveik išnykęs canyengue stiliaus tango, kuriam didelės įtakos turėjo senieji macho idealai: palinkusios laikysenos, dažniausiai sulenktais keliais ir nudelbtu žvilgsniu pasitikįs savimi vyras atsainumą pabrėždavo kairę ranką laikydamas gana žemai ar netgi kišenėje. (Moteris tokiu atveju dešinę ranką laikydavo ant klubo.)

Petróleo žingsneliai buvo subtilesni. Jis “ištiesino” sustabarėjusią kūno laikyseną ir griežtą vedimą, “pakėlė” žvilgsnį. Dėl to šokis atrodė elegantiškesnis. Taip gimė modernusis salón tango . Elegantiškas, minkštas, tolygus vaikščiojimas tapo gero šokio kriterijumi. Taip Petróleo sukūrė stilių, labiau tikusį šokti pagal tango muziką, atliekamą tuometinių Carlos di Sarli ir Osvaldo Pugliese orkestrų. Daugelis (dabar jau vyresnio amžiaus) šokėjų pripažįsta Petróleo įtaką tango vystymuisi.

Petróleo buvo paskutinysis, turėjęs didesnės reikšmės tango vystymuisi, nes dėl tris dešimtmečius trukusios diktatūros, tango scenoje įsivyravo štilis. Bet kokio pobūdžio vieši susirinkimai, tarp jų ir šokiai, buvo uždrausti arba griežtai kontroliuojami. Žmonės tiesiog nustojo šokti. Dauguma menininkų išvyko į užsienį arba nustojo kūrę.

Sugrįžus demokratijai, atgimė ir Argentinos tango. Žmonės sugrįžo į šokių sales. Tradicija buvo pratęsta nuo tos vietos, kurioje ji prieš dešimtmečius buvo taip staigiai nukirsta, būtent, 5-ojo dešimtmečio tango. Štai kodėl ir šiandien taip mėgstamas šio laikotarpio tango.

Ypač būdinga canyenge stiliui buvo žingsnių įvairovė: daugybė gancho, persipinančios kojos, nuolatinės sinkopės.