Bandonija

Autorius: | Komentarai 49 Komentarai »
Temos: istorija, muzika

Po E.L.Arnoldo mirties 1910 metais trijų jo sūnų keliai išsiskyrė. Ernstas Hermannas Arnoldas toliau vadovavo ELA įmonei, Alfredas Arnoldas 1911 m. įkūrė savo įmonę. Prie pastarojo vėliau prisijungė ir Paulas Arnoldas.

Instrumentas tapo labai mėgiamas, kai Saksonijos kalnakasiai išpopuliarino jį visoje Vokietijoje. Bandonija buvo “paprastų žmonių pianinas” ir kainavo gerokai pigiau nei akordeonas. O svarbiausia, juo galėjo išmokti groti net nepažįstantis natų. Tai daryti muzikantas galėjo remdamasis skaičių ir simbolių sistema, kuri dar buvo vadinama “skalbinių virve” (vok. Wäscheleine).

Kalnakasiai būrėsi ir kūrė bandonijos draugijas, kuriose susirinkę muzikantai grodavo maršus, valsus, polkas.

Pirmoji tokia draugija įkurta 1874 metais Chemnitze. O 1927 metais Vokietijos koncertinos ir bandonijos draugijai jau priklausė daugiau nei tūkstantis bandonijų draugijų, vienijusių apie 14 tūkstančių narių.

Meinel įmonės skelbimas, reklamuojantis 'vieningąjį Vokietijos Bandonioną', Klingenthal. ('Gut Ton' 1913 m. kalendorius, privati kolekcija)

Meinel įmonės skelbimas, reklamuojantis 'vieningąjį Vokietijos Bandonioną', Klingenthal. ('Gut Ton' 1913 m. kalendorius, privati kolekcija)

Tačiau muzikantai susidūrė su problema. Rinkoje buvo dešimtys skirtingų bandonijų variantų. Buvo sunku surasti dvi vienodas bandonijas. Instrumentai skyrėsi dydžiu, garsų apimtimi, mygtukų išdėstymu. Būtent dėl skirtingo mygtukų išdėstymo buvo neprastai sunku sukurti vieningą mokymo metodą. Tam, kad būtų išvengta chaoso, trečiajame dešimtmetyje Vokietijos koncertinos ir bandonijos draugija sutarė, jog 144 tonų instrumentas yra “vieningoji Vokietijos bandonija” (vok. Deutsches Einheitsbandonion), kitaip sakant, norma.

Dar anksčiau Argentinos bei Urugvajaus rinkose įsitvirtino kitas – 142 tonų “Reino dermės” instrumentas. Todėl instrumentų meistrai pradėjo gaminti dvi bandonijų rūšis: “vieningąją vokiečių bandoniją” vietinei rinkai ir “Reino dermės” bandoniją eksportui į Río de la Platą.

Dėl populiarumo Argentinoje bandonijų gamyba pasiekė tikrą bumą. Kai kurios bandonijų manufaktūros pagamindavo iki 600 instrumentų per mėnesį. Viena iš sėkmingiausiai dirbančių buvo Alfred Arnold Bandonion und Konzertina Fabrik manufaktūra, kurią, kaip minėta, 1911 metais įkūrė Ernsto Louiso Arnoldo sūnūs. Alfredas Arnoldas tarptautinėje Leipcigo parodoje užmezgė verslo pažintis, o atstovas Emilio Pitzer pasirūpino ryšiais su Buenos Airėmis, į kurias vėliau buvo eksportuojama 142 mygtukų “Reino dermės” bandonijų. Šie insrumentai taip pat buvo vadinami gamintojo inicialais – AA, arba Doble-A.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Jums galėtų būti įdomu taip pat: