Kaip atsirado tango

Compadre – vyriškumo idealas

Ir vis dėlto: imigrantų jaunimas buvo sužavėtas kreolų compadres, jų gaučiška kalba, jų už širdies griebiančiomis dainomis, jų darbavimosi peiliu įgūdžiais, o labiausiai – kultu, nusakančiu vyrų garbės kodeksą, kovos dvasią ir drasą. Kai kuriuos vaikinus tai paveikė taip stipriai, kad netrukus compadre priemiesčio sūnuose išvydo savo kopiją. Šie jaunieji mėgdžiotojai buvo vadinami mažybine compadre forma – compadritos, o tai reiškia, kad pradžioje į juos žiūrėta nerimtai. Tai iš tiesų galėjo atrodyti juokingai, kai penkiolikmečiai italai, užsimetę pončo, ir kalbėdami gaucho kalba (arba kalba, kuria, jų manymu galėtų kalbėti gaucho) vienas kitą kviesdavo į duelo criollo, t.y. kreolų duelį. Tačiau compadrito tapo ryškia miesto pakraščio ir tango figūra. Jis – porteño*, kitaip sakant, Buenos Airių gyventojo, italų imigrantų bei vietinių gyventojų mišinio, – inkarnacija. Ši inkarnacija simbolizuoja antrosios imigrantų kartos “kreolizaciją” ir nutolimą nuo savo tėvų. Daugelis sūnų nusigręžė nuo nuolankaus, sunkiai dirbančių savo tėvų, griežtai besilaikančių tėvynės papročių, gyvenimo ir atvirai demonstruodavo tai savo provokuojančiais drabužiais, kalba ir tokiomis manieromis, kurias jie nusižiūrėjo nuo “nutautėjusių” gaucho. O pajuoka, nukreipta imigrantų vaikų atžvilgiu, tik paakino juos elgtis taip, kaip jų manymu elgiasi kreolai.

porteño* – uosto, t.y. Buenos Airių ar Montevidėjaus gyventojas. Kai kas netgi vadina tango ne tango argentino, o tango porteño, tuo pabrėždami, kad tango atsirado ne vien Argentinoje, bet ir Urugvajuje, kuriame susiklostė labai panašios istorinės ir politinės sąlygos, o ir geografinė abiejų miestų padėtis buvo beveik identiška – abu miestai yra tos pačios upės žiočių skirtingose pusėse