Šokdinanti muzika

Kas sako, kad šokama „be muzikos“, dažniausiai turi mintyje, kad muzika – sau, o šokis – sau. [28] Multimedijoje (televizijoje, kine) kartais taip atsitinka netyčia, per neapsižiūrėjimą: pavyzdžiui, per garso takelį leidžiama žymiai greitesnė Vienos valso muzika, o vaizdelyje poros aiškiai šoka lėtą valsą, o kartais netgi visiškai skirtingą šokį (tango ar fokstrotą).Atidus žiūrovas pastebi, kad visiškai nėra ryšio tarp šokio ir skambančios muzikos. Tik bendras vaizdas:groja muzika ir šoka poros, o kokia muzika groja ir ką poros šoka – visai nesvarbu. Vidutinis televizijos vartotojas – žiūrovas, kuris dažniausiai nesigilina ir pasitenkina paviršiumi – net nepajunta, kad jam pateikiama visiškai klaidinga multimedijinė jungtis, arba tiksliau – vaizdas be ryšio su garsu. Tai yra montažo problema. Tačiau atsitinka, kad net ir realiose varžybose gana aukšto meistriškumo pora iš tikrųjų šoka „be muzikos“, t.y. visiškai atskirai nuo muzikos, tarsi jos visai nebūtų arba garso takelis suktųsi visai nepriklausomai nuo šokio judesių. Šokėjai stengiasi sukurti vaizdelį, atlikti sudėtingą judesį, žodžiu susitelkia į judesių biomechaniką, tačiau visiškai nekreipia dėmesio į šios biomechanikos ryšį su muzika. Čia reikia pabrėžti, kad tokio neatitikimo priežastis – ne skirtumas tarp išorinio vaizdo (vizualumo) ir vidinio pojūčio (kinestezės), apie kurį jau buvo kalbama anksčiau. Šokėjas, kaip jau minėta, neignoruoja ir vidinio judesio pojūčio, atsižvelgia į įvairių jėgų poveikį ir siekia tų jėgų harmonijos. Ko tada jam trūksta? Trūksta ryšio tarp kinestetinės terpės ir garsinės terpės, trūksta tarpinės grandies tarp muzikos ir judesio jutimo. Prisiminkime silogizmo struktūrą. Nors ir buvo minėta, kad šokant galima žaisti su muzika, bet būtent šis žaidimas išsiskleidžia šokio ir muzikos jungties erdvėje. Kai šios jungties visiškai nėra, šokėjui trūksta muzikos interiorizacijos ir dėka šios interiorizacijos atsirandančios sinestezės. Daugelis šokėjų ir šokio mokytojų yra pabrėžę kvėpavimo svarbą šokant. [29] Plačia prasme suprantant kvėpavimą, galima teigti, kad judesių biomechanika yra derinama su gyvybiniu pulsavimu, o gyvybinis pulsavimas derinamas su muzika. Taigi gyvybinis pulsavimas yra ta tarpinė grandis (kaip silogizme), kuri sukuria darną tarp kūno biomechanikos – t.y. tarp kūno be gyvybės, be kvapo – ir muzikos, kaip garso pulsavimo. Kaip yra pastebėjęs kompozitorius Igoris Stravinskis, šis muzikos plevenimas gali ir tiesiogiai paliesti sielos gelmes, taip kad kūnas peržengiamas – tokia muzika jau veikia tiesiogiai sielą.

[28] Merce Cunningham savo eksperimentiniuose šokiuose tai daro tyčia, tačiau tai yra kitas atvejis, skirtingas nuo to, kai norima šokti su muzika, bet nepavyksta. Čia teisingumo ir klaidingumo kriterijus yra intencija.
[29] Ruud Vermey, Latin. Thinking, Sensing and Doing latin American Dancing, p.112.