Šokdinanti muzika

Šokio ir muzikos vienybės patyrimas

Kartais sakoma: šokti pagal muziką … Kaip nurodo Dabartinės lietuvių kalbos žodynas prielinksnis pagal nusako ką nors palei, greta, šalia. [26] Taip suprantant, galima padaryti išvadą, kad šokis pagal muziką – tai nėra šokis tiksliai su muzika. O kadangi trūksta tikslaus sutapimo su muzika, tai ir šokis, taip išeina, ne visai muzikalus. Tačiau toks įvertinimas tinka tik pradedantiems šokėjams, t.y. svarbus tol, kol šokėjai iš tiesų nepakankamai jaučia muziką. Vėliau, kai susiformuoja pakankamas muzikos jausmas, šokėjai iškelia sau aukštesnį tikslą nei vien tik susiderimas su ritmu, tikslus šokio atitikimas muzikai – šokis „į taktą“.

[27] Įgudę šokėjai pradeda ir mėgsta „žaisti“ su muzika, t.y. čia iš tiesų vyksta šokis pagal muziką (o ne tiksliai „į taktą“) – šokama kartais užbėgant į priekį (toks amerikiečių choreografo Ashtono stilius), kartais atsiliekant (sinkopinis afro-amerikietiškas šokis). Šokantis kūnas „girdi“ tikslią muzikos tėkmę ir turi ją omenyje, tačiau tuo pat metu jis nesijaučia absoliučiai suvaržytas šiuo atžvilgiu, todėl leidžia sau nukrypti nuo invarianto ir sukurti įvairias judėjimo variacijas. Kiekviena variacija dažnai yra improvizacija, ji išsiskiria nuo kitų kokiu nors reikšmingu skirtumu, kuris atsiranda ne dėl šokėjo meistriškumo stokos.

Nukrypimas nuo tikslaus atitikimo vertintinas kaip klaida tik tada, kai šokėjas nukrypsta nuo schemos ne dėl to, kad renkasi kitą galimybę ar pakankamai kontroliuodamas save leidžia kūnui „žaisti“ su muzika, o dėl to, kad nesugeba atlikti tai, kas reikalinga. Taigi galima padaryti išvadą, kad posakis šokti pagal muziką detaliau jį apmąsčius atspindi ir nepatyrusio šokėjo nesugebėjimą šokti „į taktą“, ir pakankamai laisvą patyrusio šokėjo santykį su muzika. Tačiau šį pakankamai laisvą santykį įgalina pati muzika: juk ir pati šokių muzika (ypač afrikietiška) yra daugiasluoksnė. Šie įvairūs sluoksniai ir niuansai atveria erdvę kūrybingumui šokyje: dėmesį galima atkreipti tai į vieną, tai į kitą muzikos sluoksnį. Net pats paprasčiausias mušamųjų instrumentų dėka sukuriamas ritmas yra tarsi schema, kuria remdamasis kūnas gali leisti sau improvizuoti, neprarasdamas muzikos-šokio dermės.

[26] Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993.
[27] Jeigu atsižvelgsime į kitą prielinksnio pagal vartojimo pavyzdį (šalis valdoma pagal įstatymus), tuomet problema kyla iš kitos pusės: ar šokėjas šoka pagal muziką tarsi pagal įstatymą, t.y. – ar muzika visiškai valdo šokį? Ieškant atsakymo į šį klausimą, verta atkreipti dėmesį į Stephanie Jordan tyrinėjimus. Jordan pastebi tokį faktą: kurdamas choreografiją Stravinskio ‘Le Baiser de la fée’ (1972) Balanchine’as, kuris apskritai ypač tiksliai laikosi muzikos, redaguoja Stravinskį! Kodėl? „Balanchine‘as taip aiškiai supranta ne-tranzityvų Stravinskio stilių, kad netgi leidžia sau jį redaguoti muziką, siekdamas pabrėžti kaip tik šį stiliaus bruožą. Jis atmetą Stravinskio tranzityvumą, kai tik suranda tokią vietą!“ (Stephanie Jordan „Volume Up: Dance Knowledge Through Music“ // Proceedings of International Conference on Cognitive Aspects of Dance „Dance knowledge“, p.27). Antra vertus Jordan pabrėžia esminį Ashtono choreografijos bruožą – „Ashtono stilius pernelyg dažnai pasiduoda natūralaus nukrypimo nuo dinamikos pagundai, akcentų praradimui, kai muzika primygtinai jų nesiūlo“ (ten pat, p.33). Taigi Jordan atmeta tiek šokio kaip muzikos visualizacijos, tiek šokio ir muzikos santuokos metaforas (ten pat, p.21) kaip neteisingą muzikos ir šokio santykių supaprastinimą ir siūlo multisisteminę choreografijos ir muzikos sampratą (ten pat, p.25).