Šokdinanti muzika

Grįžtant prie šokdinančios ir grynosios muzikos išsiskyrimo, galima pastebėti šio įvykio ryšį su kūno samprata modernioje Vakarų kultūroje. Platoniška žmogaus samprata vėl buvo išryškėjusi XIX a., anglų vadinamoje Viktorijos epochoje: ne pirmą kartą Vakarų kultūroje vyko atsitraukimas nuo kūno. Šią spragą užpildydama, XX a. Vakarų pasaulį užplūdo pabrėžtinai kūniška (be to pažymėtina: „kūniška“ nuo juosmens žemyn) afrikietiškos kilmės muzika. Ir tai nėra tik įvykis, susijęs su muzikos ar šokio raida paskutiniais laikais, bet naujos žmogaus sampratos, pagrįstos kūniškumu įsiveržimas į Vakarų kultūrą.

Kūniška muzika yra drauge ir šokdinanti muzika: šis archaiškas muzikos ir šokio susipynimas atėjęs į modernią Vakarų kultūrą per afro-amerikietišką tradiciją atneša kitą kūno ir – galų gale – žmogaus sampratą. Prieš tokį kūniškumą pasisako Isadora Duncan, siūlydama savąją, reikia pripažinti – rasistinę, kūniškumo viziją. [22] Tiesa, priešingai negu tikėjosi Duncan, modernaus teatrinio šokio tradicija tiek Amerikoje, tiek Rusijoje galų gale susiliejo su klasikine baleto mokykla. Nenustatinėdamas jokių estetinių ar etinių kriterijų, noriu pabrėžti tik vieną mintį – vienokių ar kitokių įpročių (kaip antai: šokti ar sėdėti, klausytis ar kalbėti, jau nekalbant apie šių veiklos formų įgyvendinimo bei išraiškos būdą) formavimasis visuomenėje kuria vienokio ar kitokio žmogaus tipą. Ar tai bus rimtas aristokratiškas tylenis ar žaismingas demokratiškas pokštininkas? [23] Daugybė yra žmogaus tipų ir kai kurie iš šių tipų turėjo netgi savo epochas. Tiek muzika, tiek šokis atskirai, tiek santykis tarp muzikos ir šokio formuoja vienokį ar kitokį žmogaus tipą. Ritmingas bumbsėjimas „įkala“ į pasąmonę sportišką nuotaiką, maršo atkaklus progresyvumas skatina įveikti bet kokias kliūtis siekiant tikslo. Digresyvi melodija veda dar neišvaikščiotais takeliais, kai rytojus paliekamas rūpintis pats savimi, kaip sakoma Evangelijoje. Ir t.t. Dažnai minimą skilimą tarp subjekto ir objekto liudija atotrūkis tarp muzikos ir šokio, kuris nuvedė į moderniųjų laikų muzikos metafiziškumą [24] ir kūno technologijas. [25] Ir tik tampresnis ryšys tarp muzikos ir šokio žada kūno įjautrinimą ir metafizikos įkūnijimą.

[22] „Pasibaisėtina, kad yra manančių, jog Amerikai būdingas džiazo ritmas. Šis ritmas išreiškia pirmapradį gyvuliškumą. Amerikos muzika bus kitokia. Ją reikia dar sukurti. Dar nė vienas kompozitorius nepagavo Amerikos ritmo – daugelio ausiai jis per daug galingas. Bet ateis diena, ir jis išsiverš iš neaprėpiamų žemės platybių, prapliups lietumi iš dangaus erdvių – Amerika bus išreikšta Titaniška muzika, kuri chaosą pertvarkys į harmoniją. Ilgakojai, švytintys berniukai ir mergaitės šoks pagal ją ne svirduliuodami, nesitampydami beždžioniškose čarlstono konvulsijose. Čia vyraus valdingas, stiprus judesys į viršų, kylantis aukštai virš Egipto piramidžių, virš Graikijos Partenono, grožio ir jėgos ekspresija, kokios dar nežinojo jokia civilizacija. Jame nebus nė pėdsako tuščio baletiško koketiškumo arba gašlaus negrų ritmo. Jis bus švarus. Aš matau šokančią Ameriką…“ (Izadora Dunkan, Mano gyvenimas, p.230–231).
[23] Plg. – Richard Rorty, „Freud and moral reflection”, p.158ff.
[24] „Muzika nuo visų kitų menų skiriasi tuo, kad ji yra ne reiškinio, arba, teisingiau, adekvataus valios objektiškumo, atspaudas, o betarpiškas pačios valios atspaudas ir šitaip visame fiziniame pasaulyje atskleidžia metafizinę prasmę, o bet kokiame reiškinyje atskleidžia daiktą savaime“ (Arthur Schopenhauer, Pasaulis kaip valia ir vaizdinys, Vilnius, 1995, p.370).
[25] Michelis Foucault, Disciplinuoti ir bausti, Vilnius, 1998, p.207.