Šokdinanti muzika

Kita galima pozicija, nusakanti šokio ir muzikos santykį: muzika kyla iš šokio. [19] Jean d‘Udine (Albert Cozanet) savo knygoje L‘art et le geste rašo: „ekspresyvi simfoninio orkestro dirigento gestikuliacija yra paprasčiausias šokis“. [20] Taigi nors įprasta nuolat kartoti, kad šokama pagal muziką, iš kitos pusės žiūrint, simfoninio orkestro nariai groja ne kitaip kaip pagal dirigento šokį. Dar vienas panašus pavyzdys. Paulis Valery savo paskaitoje pavadintoje Šokio filosofija, skaitytoje 1936 metais, siūlo atidžiai įsižiūrėti į pianisto rankas – jų virtuoziškus judesius. [21] O ką sako patys pianistai? 2001 m. liepos 6-7 dienomis per Lietuvos valstybinės televizijos kanalą buvo rodomas prancūzų dokumentinis filmas apie vieną ryškiausių XX a. pianistų Sviatoslavą Richterį. Pokalbyje Richteris pastebi, kiek daug teatrališkumo jis jaučia savo atlikime.

Tas teatrališkumas yra ne kas kita kaip šokis. Pats pianistas teigia, kad reikia klausytis muzikos, o ne žiūrėti į rankas, tačiau tuo pat metu pastebi, kad jam grojimas prasideda nuo kojų. O tai galų gale reiškia, kad Valery netgi per daug susiaurino savo žvilgsnį – šoka ne tik pianisto rankos, bet visas kūnas! Šokis muzikos terpėje: Richteriui kaip „šokančiam“ muzikos atlikėjui muzika yra ir „prieš“ ir „po“ – ji tarsi apgaubia iš abiejų pusių. Jis pats savo kūną tarsi ištirpina muzikoje, tarsi jo nė nebūtų, taigi tarsi nebūtų ir į ką žiūrėti – bet tai ir yra tikrų tikriausias šokis. Virtuoziškas atlikimas iš esmės yra tikrai dėmesio vertas šokis. Ne dėl tuščio susižavėjimo rankų miklumu, bet vadovaujantis kinesteze, t.y. pojūčiu, kuris yra šokio šaltinis, verta atkreipti dėmesį į pianisto, o ypač – Sviatoslavo Richterio, rankas. Ir tuomet ne tik išgirsti nuostabią muziką, bet dar ir pajusti judesių bei garsų dermę. Ši dermė ir yra šokis.

[19] Waadelando empiriniai tyrinėjimai paremti kaip tik šia teze. Waadelandas naudodamasis šešiomis infraraudonų spindulių kameromis ir žymekliais, žyminčiais penkis taškus – lazdelės galą, plaštaką, riešą, alkūnę ir petį – tyrinėja aštuonių perkusininkų atliekamus ritminius pavyzdžius. Preliminariai – visi duomenys dar neapdoroti – Waadelandas pateikia tris spekuliatyvines šių tyrinėjimų išvadas: „tyrinėjimai gali prisidėti prie naujos metodologijos tyrinėjant muzikinį atlikimą išvystymo. Vietoj to, kad būtų matuojama tik smūgio taškai ir trukmė, siūloma muzikinio atlikimo kaip nuoseklaus proceso įtraukiant į jį gestinius aspektus aprašymas … gestinių duomenų analizė gali pasiūlyti naujas ritminio atlikimo įžvalgas, kurios ko gero gali turėti ir pedagoginių išdavų, taigi gali sudominti muzikantus bei muzikos mokytojus“ (Carl Haakon Waadeland, “Movement in Rhytmic Performance of Swing in Jazz” // Proceedings of International Conference on Cognitive Aspects of Dance „Dance knowledge“, p.198).
[20] Cit. pagal – Susan K. Langer, Feeling and Form, p.170.
[21] Paul Valery, „Philosophy of Dance“ // What is Dance, p.63.