Šokdinanti muzika

Į muzikos ir šokio santykį dėmesį atkreipia ir Susan Langer. [14] Kaip populiariausią šokėjų tarpe ji pirmiausia pristato pirmąją nuomonę: šokis kyla iš muzikos. Dauguma šokėjų neįsivaizduoja šokio be muzikos. Mėgindami pabrėžti savo šokio tamprų ryšį su muzika, jie teigia, kad ne šoka su muzika, bet šoka muziką. [15] Moderniajame šokyje, pradedant Isadora Duncan, gausu klasikinei šokio tradicijai svetimų mėginimų – šokti pagal bet kurį klasikinės (ir apskritaibet kokios) muzikos kūrinį, t.y. „išversti“ muzikinę kalbą į šokio kalbą. [16] Pabrėžiamas muzikos ir šokio komutatyvumas; tokią poziciją aiškiausiai yra suformulavęs Jacques Dalcrose‘as. Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad teatrinio šokio ir pramoginio šokio santykis su muzika skiriasi. Baletas, ir apskritai teatrinis šokis, yra konstruojamas bendradarbiaujant grupei menininkų ir kūrėjų (kompozitoriui, choreografui, dailininkui, rašytojui) – todėl jame lemiamą vaidmenį gali atlikti bet kuris iš komponentų. Lemiamą impulsą teatrinio-autorinio šokio kilmei gali suteikti tiek muzika, tiek choreografija, tiek pasakojimas, tiek kostiumai ar scenografija. Kiekvienas kūrybinis procesas yra labai individualus. Todėl nuomonės dėl to, kas čia yra svarbiausia, gali labai skirtis. [17] Tuo tarpu modernios pramoginės muzikos ir šokio raidos tyrinėjimai aiškiai patvirtina, kad muzikinio stiliaus pokyčiai neišvengiamai kildina ir kitokius šokius. Kaip pavyzdį galima paminėti džiazo muziką ir su ja susijusius šokius – svingą, fokstrotą, kvikstepą, džaivą, rokenrolą. Dauguma moderniųjų pramoginių šokių atsirado spontaniškai. Ir šių šokių kilmės impulsus mes pirmiausiai galime rasti muzikoje. [18]

[14] Susan K. Langer, Feeling and Form, p. 169–174.
[15] Ten pat, p.170.
[16] Isadora Duncan savo autobiografijoje pasakoja kaip sukūrusi keletą šokių pagal Etelberto Nevino muziką. Kartą į studiją atėjęs pats kompozitorius ir sušukęs: „Aš girdėjau, kad jūs šokate pagal mano muziką. Aš jums draudžiu tai daryti, draudžiu! Mano muzika – ne šokių muzika! Niekas pagal ją nešoks“. O kai Isadora jam pačiam sušoko savo sukurtus šokius pagal jo muziką, jis pasakęs: „Aš regėjau tokius pat judesius kurdamas šią muziką“. (Izadora Dunkan, Mano gyvenimas, p. 29–30).
[17] Žr. – Susan K. Langer, Feeling and Form, p.169–174.
[18] Profesionalus perkusininkas dr. Carl Haakon Waadelandas teigia: “Svingas yra laikomas muzikinio atlikimo savybe, susijusia su procesu, kurio dėka muzikantai groja “gyvą” muziką [make the music “come alive”], tokiu būdu perduodami judesį ir emocijas [motional/emotional qualities]. Klausantis svinguojančio atlikimo, dažnai norisi “suptis drauge su muzika” [sving along with the music], t.y. trepsėti koja, spragsėti pirštais, ar tiesiog šokti su muzika. Nors svingas dažniausiai siejamas su džiazinės muzikos atlikimu, ši “svinguojančios” muzikos samprata gali būti savita taip pat ir kitoms, ne džiazinėms, muzikos atlikimo tradicijoms. Taigi prasminga tvirtinti, kad įvairūs J.S.Bacho “Brandenburgo koncertų”, Stravinskio “Le Sacred du printemps”, Vienos valso, braziliškos sambos ar norvegų liaudies muzikos “springaro” atlikimai gali svinguoti, kiekvienas atlikimas savitu jam būdu” (Carl Haakon Waadeland, “Movement in Rhytmic Performance of Swing in Jazz” // Proceedings of International Conference on Cognitive Aspects of Dance „Dance knowledge“, Trondheim, 2002, p.193.