Šokdinanti muzika

Kovoje dėl „grynumo“ moderniaisiais laikais yra kilę ambicijų ir iš šokio pusės. Mėgindami pagrįsti šokio autonomiją kai kurie ryškūs moderniojo šokio choreografai ir šokėjai (pavyzdžiui, Mary Wigman) sukūrė ne vieną šokį be muzikos, arba šokį, kuris sąmoningai yra supriešinamas su muzika (pavyzdžiui, Merce Cunningham). Tai yra modernaus eksperimentinio šokio sritis, kuri savaime yra įdomi, nes žaidžia su išimtimis. Tačiau ar išimtys nepatvirtina taisyklės?

Paprasčiausiai reikia pačiam pamėginti šokti be muzikos. [12] Tai dažnai praktikuojama mokantis šokti – tada šokių mokytojas dažniausiai skaičiuoja (viens-du-trys …). Tokia praktika panaši į fenomenologinę redukciją – muzika tokiu būdu nukeliama už skliaustų, kad „netrukdytų“ mokytis šokti. O šokis tuo pat metu skaidomas dalimis – šis padalinimas būdingas bet kokiam mokymuisi. Tačiau kaip pratybos – dar ne mūšis, taip šokio žingsnių ar figūrų kartojimas repeticijų metu – dar ne šokis. Kitas dalykas, kai šokis kaip visuma – neskaidant jo į dalis – atliekamas be muzikos. Viena, yra akivaizdu, kad tokiu būdu šokama tyčia ir, antra, yra akivaizdu, kad kažko trūksta. T.y. trūksta muzikos. Tačiau net ir tokiu atveju kūnas pats savaime susikuria sau „muziką“ trepsėjimu arba plastika. [13] Eksperimentinį šokį palaiko būtina sąlyga, kad aiškiai išlaikoma sąmonėje šio šokio elipsinis būdas, t.y. jo atitrūkimas nuo šokio kaip natūralaus fenomeno, kuris savaime reiškiasi sinestetiniu būdu. Eksperimentinio šokio intencija galų gale susijusi su galimybe visiškai peržengti natūralų žmogiškumą į absoliučios ne-antropomorfiškos konstrukcijos sferą. Muzikos ir šokio abstrahavimas yra viena iš priemonė tokiam tikslui pasiekti.

[12] Kalbant apie muziką galima būtų pajuokauti: muzika užgožia sąnarių girgždėjimą. Jeigu negrotų muzika, kūnas su visais savo sąnariais būtų tarsi nuogas akustiniu požiūriu, mat kiekvienas garselis – parketo, ar sąnarių girgždėjimas, šlepsėjimas, šiurenimas – tuomet pernelyg gerai girdimi visiškos tylos fone. Labai keista yra matyti ir girdėti (!) šokį atliekamą be muzikos.
[13] Plg. Siegfrido etnografinius tyrinėjimus – Valter Zigfrid, “Tanec – iskusstvo dviženija: krasota kak svoijstvo povedenija“ // Krasota i mozg. Biologičeskije aspekty estetiki, Moskva, 1995,c.132ff.