Šokdinanti muzika

Probleminis šokio ir muzikos santykis modernioje kultūroje

Tirdamas tokį problematišką muzikos ir šokio santykį, įsitikinau, kad tai iki šiol neišspręsta moderniųjų laikų problema. [2] Ir su šiuo įvykiu buvo neabejotinai susijusi garsioji Straussų giminė, kuri savo muzika šokdino visą Vakarų pasaulį. [3] Strausso valsai – tai vienas iš didžiųjų modernaus pramoginio šokio šaltinių. [4] Tačiau drauge ir muzikos skilimo moderniaisiais laikais priežastis.

Po vieno iš garsiųjų Vienos balių (1819 metais, kai Straussas jau grojo Lannerio orkestre, bet dar nebuvo subūręssavo orkestro), kuriame buvo šokami vadinami Conversations-tänze, [5] viename laikraštyje pasirodė įdomus teiginys: Rimta, gryna muzika dėl lengvabūdiško mūsų laikų skonio vis labiau pamirštama. [6] Hektoras Berliozas nors ir žavėdamasis Strausso muzika, pareiškė, kad tai vis dėlto kitokia muzika. Tos pat nuomonės laikėsi ir Schumanas. [7] Remdamasis visais šiais faktais Norbertas Linke daro išvadą, kad „Rimta muzika“ ir „pramoginė muzika“ nebegalėjo būti mąstomos drauge. Galų gale dėl žurnalistų rašinių ir autoritetingų kompozitorių nuomonės nusistovėjo dviejų klasių muzikos sistema. [8] Grynoji, t.y. absoliuti muzika buvo atskirta nuo pramoginės (tame tarpe ir šokių), t.y. funkcinės muzikos. Dar daugiau, šis funkcionalumas įgijo kai kuriuos pramoninės revoliucijos bruožus: reprodukciją ir masiškumą. Straussas dažnai buvo kaltinamas kuriąs muziką fabrikiniu būdu. [9] Jo valsai vadinami fabrikatais, o ne meno kūriniais. [10] Visi šie ženklai rodo vieną paprastą dalyką – tai buvo jau moderniųjų laikų pradžia. Modernybę kaip nuostatą ir kai kuriuos šios nuostatos bruožus Foucault analizuoja savo rašinyje Kas yra švietimas. [11] Foucault kelia savo įprastus genealoginius ir archeologinius klausimus: kada ir kokiu būdu ši nuostata pasirodo, kaip ji pasireiškia dabar? Archeologinė ir genealoginė tyrinėjimo nuostata lemia ir šio tyrimo kontūrus: juk modernusis šokis – tai tam tikra šokio nuostata, praktika ar tradicija, kuri gyva iki šiol ir kurios rėmuose veikia ir šiuolaikinis (t.y. dabar gyvenantis) žmogus. Vienos valsas buvo vienas iš ankstyvosios modernybės ženklų. Ir iki šiol jis šokamas, nepaisant moralistų pasipriešinimo ir įvairiausių mados vėjų. Tai galima pagrįsti tik priimant teiginį, jog valse yra užkoduota tam tikra Vakarų kultūros moderniškumo nuostata – ir tol, kol ši nuostata veikia, lieka valsas. Specialūs šio klausimo tyrinėjimai dar laukia ateityje.

[2] Klasikinės ir populiarios muzikos skilimą Vakarų kultūroje (apie tai kodėl modernioji muzika tapo nepopuliari plačiai samprotauja Ortega y Gassetas – José Ortega y Gasset, „Muzikalija“ // José Ortega y Gasset, Mūsų laikų tema ir kitos esė, Vilnius, 1999, pp.444–455) paskutiniais dešimtmečiais pamažu glaisto klasikinės muzikos atlikėjų įsiveržimas į pop-areną. Muzikologai jau pripažįsta, kad šokio tyrinėjimų ignoravimas susiaurino muzikologijos akiratį, ir ieško džiazinių elementų didžiųjų klasikų kūryboje – pastebima, jog Schuberto sonatose yra svingo elementų, kai tuo tarpu atlikėjai ir toliau lavina nuo šokio atskilusios tradicijos įtvirtintą viensluoksnį atlikimą (į tai mano dėmesį atkreipė pažįstamas muzikologas iš Hamburgo Jörgenas Torpas, kuris pastaruoju metu tyrinėja tango šokį muzikologiniu aspektu). Tačiau nepaisant to, vien tai, kad tokie įvykiai kaip Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas Sporto halėje patyrimui atrodo keistai ir neįprastai, liudija, koks gilus buvo ir lieka šis skilimas. Be to, nepaisant šių mėginimų Vakarų kultūroje vis dar lieka akivaizdus polinkis net ir šokdinančios muzikos klausytis ausimis, o ne kūnu, t.y. klausytis sėdint, o ne šokant. Šokti grojant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui – net jeigu tai Lotynų Amerikos ritmų metamorfozės – nesuvokiamas dalykas!
[3] „Mūsų pasaulyje sukasi tik trys dalykai: Žemės planeta, JAV doleriai ir Vienos valsas. Ir nuostabiausia – jie neatsiejami vienas nuo kito…už valsą ir tik už valsą, o ne kokią ten simfoniją ar Madonos šlagerį buvo sumokėtas didžiausias visų laikų honoraras – 100 000 JAV dolerių … 1872 metais JAV įvyko pergalingos „valsų karaliaus“ (R.Wagneris) Jahanno Strausso sūnaus gastrolės. Bostone ta proga buvo suręstas specialus statinys, kuriame tilpo 100 tūkstančių isteriškai susižavėjusių Strauso muzika žmonių. Koncerte dalyvavo 20 000 atlikėjų – dainininkų, orkestrantų, choristų ir 100 dirigentų – Strausso asistentų. Kompozitorių pristatė lūg nūdienės popmuzikos ekscentrišką, tituluodami jį „Electric Strauss“ (Viktoras Gerulaitis, „Mano meilės valsas“ // Muzikos barai, 2001, Nr.1–2, p.36–37).
[4] Vienos valsui vis dėlto buvo skirta atskira vieta standartinių sportinių šokių programoje, nors vienu metu atrodė, kad jis bus užgožtas Bostono arba Lėto valso. Dėl Vienos valso ginčai sportinių šokių pasaulyje netyla iki šiol.
[5] Sąvoka conversation reiškė, jog baliuose tiesiog būdavo bendraujama grojant muzikai, o taip pat šokama.
[6] Cit. pagal Norbert Linke, Musik erobert die Welt oder Wie die Weiner Familie Strauß die „Unterhaltungsmusik“ revolutionierte, Wien, Herold Verlag, 1987, p.97.
[7] Ten pat, p.104.
[8] Ten pat, p.106.
[9] Ten pat, p.104.
[10] Į meno padėtį industrializacijos epochoje dėmesį atkreipė Valery: Pol Valery, “Vseobščee opredelenije iskusstva” // Ob iskusstve s.98–99. Išsamiai šią problemą svarstė meno sociologas Walteris Benjaminas: Das Kunstwerk im Zeitalter seiner technischen Reproduzierbarkeit, edition Suhrkamp, 1977. Tiesa, savo veikale jis sutelkia dėmesį į fotografiją ir kiną. Tačiau Benjamino įžvalgos – kūryba „fabrikiniu būdu“ ir išėjimas į mases – puikiai tinka ir šokių pasaulio metamorfozėms modernybės pradžioje.
[11] Remiuosi tekstu iš interneto (vertimas iš Michel Foucault, Dits et ecrits. 1954-1988, Paris, Gallimard, 1994, v. IV, pp. 562-578) – http://foucault.info/documents/whatIsEnlightenment/foucault.whatIsEnlightenment.ru.html – 2003-02-03.