Tango ir akrobatika

Prieš 30 metų tango nebuvo akrobatinis triukas. Jis nebuvo pavaldus šokio schemoms ar choreografijai, o moteris nebuvo vien tik sekanti vyro žingsnius. Ji buvo ta, kuriai buvo skiriamas pats tango šokis.

Maždaug tuo metu Argentinoje daugybė milonguerų nustojo šokti diktatūros laikotarpiu. Jie pavargo nuo nuolatinių valdžios tikrinimų ir policijos stebėjimų. Dauguma jų grįžo į savo kvartalų klubus, kur turėjo šokti su savo kaimynėmis, pusseserėmis, draugų seserimis, akylai stebint jų motinoms. Tai buvo siaubingai nuobodu.

Tuo metu vyrai lenktyniaudavo tobulindami savo meistriškumą ir bėgant metams išgrynindavo savo šokį: pradedantieji, nesuvokdami kaip šokti, šokdavo dvidešimties žingsnelių kombinacijas. Kai jie pajusdavo daugiau, šokdavo dešimties. Galiausiai, kuomet jie suvokdavo, ką daro, šokdavo tik penkias, bet tikrai aukštos kokybės žingsnelių kombinacijas. Visą kitą jie mokėsi iš tuometinių orkestrų – mokėsi vedimo vingrybių šokio aikštelėje, tikslino ritmo pojūtį. Dažnai jiems nusišypsodavo laimė šokti pagal gyvą muziką tokių geriausių orkestrų, kaip Osvaldo Pugliese, Anibal Troilo, Juan D’Arienzo, Francisco Canaro, Alfredo Gobbi ir kt.

Vėliau viskas pasikeitė – tango tapo triukų, pozų įkaitu ir buvo įspraustas į choreografijos rėmus. Ir tango tapo kurčiųjų šokiu. Ir šiais laikais pasitaiko, kad tango aikštelė atrodo kaip karo laukas. Moterys savo ruožtu prarado galimybę pasirinkti sau šokio partnerį. Vyrai čiumpa jas nuo stalo, kaip vaisius iš supermarketo dėžių. Kai dalis milonguerų, tarp jų ir aš, grįžome prie šokio, norėjome būti madingi ir mokytis choreografijos. Bet tai daryti jau buvo per vėlu – mums buvo daug svarbiau moters įvertinimas negu besižavinčių žiūrovų dėmesys. Moterys pirmenybę teikdavo seniesiems milonguero ir tik po to šokdavo su jaunais. Net jei mes esame su pilvukais bei nuplikę, mes, milongueros, einame aukštai pakelta galva, nes daugybė moterų nori šokti su mumis. Kartais išgirsite sakant, jog tango milonguero stilius mirs su paskutiniu išėjusiu amžinybėn milonguero. Hmm, panašu, jog taip teigiantieji nežino – paskutiniajam milonguero tik 17 metų ir jis jau moko šokio paslapčių.

Šiais laikais mes šokame pagal seniai išėjusių dainininkų ir senųjų orkestrų melodijas. Didžiųjų atlikėjų sūnūs, deja, vaikystėje savo tėvų muzikos nesiklausė. Dėl tos priežasties, šiandien nėra naujos tango muzikos pagal kurią butų galima šokti. Šiuolaikiniai orkestrai neriasi iš kailio norėdami pritarti atlikėjui, priešingai negu anksčiau, kai dainininko balsas būdavo paprasčiausiai tik dar vienas instrumentas visame orkestre.

Kai kurie sako – tango plečiasi. Kiti sako – jis tunka. Aš manau, kad jis apsunkęs, kaip žmogus, kuris persivalgė. Laimei, milonguero pavyzdžių vis dar yra. Ir tikrai ne dėl atsitiktinumo ar vaikantis mados, mūsų ir kitų šalių jauni žmonės šoka glaudžiame apsikabinime. Norėdamas sklęsti šokyje, turi tvirtai „įsižeminti“. Mes, Pugliese gerbėjai, įaugame pėdomis į žemę ir skrendame savo torsais. Juk nėra jokio kito būdo iššokti tylą ir pauzes. Su D‘Arienzo tu šoki įjungęs 4 pavarą, su Pugliese – pirmąją. Su D‘Arienzo tu pakyli posūkiuose, o su Pugliese – lėtini juos.

Tango – tai sušoktas jausmas. Taip kaip negalima įsprausti jausmo į jokius rėmus, taip negalima tango įsprausti į choreografijos rėmus. Jūs galite sušokti meilę, įniršį, laimę, malonumą – bet kurią emociją. Tango nėra šokis skirtas demonstruoti savo sugebėjimus. Greičiau – jis yra jausmų interpretacija. Tai nėra vien tik pėdų judėjimas ir laikysena. Tango yra argentinietiškas, bet jis priklauso visiems, kas supranta jo jausmus ir kodus.

Vyrai, norėdami šokti tango, privalote įsiklausyti į moters širdį.

Šatinis: Cacho Dante, milonguero de Buenos Aires, 1998 lapkritis.
Vertė: Viki ir Arvis