Kaip ap(si)kabinti

Ralf Sartori, Petra Steidl

Savo dešiniąja ranka jis glaudžia ją prie savo širdies, stabiliai išlaikydamas uždarą erdvę, neatsiveriančią į išorę. Jis niekuomet nespaudžia jos prie savęs, tik reaguoja į galimą priešinimąsi. Tai leidžia jai būti nuo jo tokiu atstumu, kokio ji pati nori. Kitaip būtų laužiama jos ašis ir ji būtų priversta priešintis. Moteris priešindamasi parodo, kokio atstumo ji nori. Tai ji gali padaryti tiesiogiai liečiantis kūnoų viršutinėms dalims. Ji glaudžiasi prie jo, jis švelniai ją apkabina uždėdamas ranką ant nugaros, o ji deda savo kairę ranką jam ant sprando.

Tačiau jeigu ji norėtų padidinti atstumą arba jeigu to norėtų jis, nes galbūt jam reikia daugiau erdvės atlikti sudėtingesnę figūrą ar sukinį, tuomet abiejų liemenys susijungtų netiesiogiai, sudarydami įtampos lanką. Tai reiškia, kad moteris atpalaiduoja savo kairę ranką ir visu svoriu remiasi į jo dešiniąją, o plaštaka laikosi už jo peties (esant didžiausiam galimam atstumui, kaip reikalauja kai kurios šio šokio stiliaus figūros, jos plaštaka laikosi už jo dešinio žasto).

Jis jai padeda apkabindamas ją dešine ranka po pažastimi. Jo kairioji ir jos dešinioji ranka uždaro įtampos lanką iš kitos pusės, tarp pečių, vidutiniame aukštyje. Visi penki rankų pirštai labai švelniai spaudžiami, ir tai leidžia stabiliau jaustis, kartu neprarandant malonumo, kurį teikia jausmingas prisilietimas. Alkūnės nukreiptos vertikaliai žemyn, pečiai nuleisti, atpalaiduoti. Vyras, spausdamas kairiąją ranką, uždaro įtampos lanką, tai tarsi tik abipusis pasyvus priešinimasis, panašiai kaip mums priešinasi spaudžiama siena. Abu jokiu būdu nespaudžia rankų pernelyg stipriai. Rankos turi yra sukurti dinamikos ir judesio reikalavimus atitinkančią įtampą, kuri sujungtų abiejų šokėjų liemenis.

Esant didžiausiam įmanomam atstumui, dešinioji vyro ranka yra ant moters stuburo, o esant mažiausiam – po pažastimi. Jis niekada neturėtų savo dešine ranka atverti sukurtos uždaros erdvės. Alkūnė yra toje pačioje linijoje su išorine dešiniąja jo torso riba. Todėl jis gali bet kuriuo metu, net ir atliekant sudėtingiausią judesį, laikyti moterį prie savo širdies. Jo kairioji, o jos dešinioji alkūnė yra nuleistos, kitaip būtų pažeistas kūnų paraleliškumas, ir jų lankas prasivertų, būtų panašus į atvirą V raidę.

Abiejų delnai, kuriais laikomasi apsikabinus, yra visuomet vienodu atstumu nutolę nuo pečių. Rankos per alkūnes sulenktos visada vienodu kampu, žastas ir dilbis sudaro vos didesnį negu 90° kampą.

Tango de salón, abu dilbiai ir alkūnės gali būti paraleliai vienas kito. Kai alkūnės nuleistos vertikaliai, lygiagrečiai tiesioms kūno ašims, jos padeda išlaikyti tiesias ašis ir leidžia krūtine pasvirti į priekį. Jeigu alkūnės kilstelėjamos, šokėjo laikysena iškrypsta ir jam nevalingai norisi spausti ranką. Tačiau rankos per įtampos lanką turėtų sujungti viršutines liemens dalis, tik sujungti, o ne tapti aktyviomis.

Vyras niekuomet neveda moters rankomis, nes tai sutrikdytų moters pusiausvyrą. Kairioji vyro ranka, jo krūtinkaulis ir jo alkūnės linkis, kuriuo jis laiko moterį priešais savo ašį, sudaro tvirtą trikampį, kurio kampai lieka fiksuoti kito atžvilgiu. Tik pečių sąnariai turi likti paslankūs. Ji švelniai priešinasi, subtiliai ir tolygiai remdamasi nugara, taigi savo ašimi į jo dešinę ranką. Taip jai perteikiamas kiekvienas jo judesys.

Petra Steidl, Ralf Sartori “Tango šokio erotinio prado galia”,
“Apsikabinimas ir įtampos lankas”, p.236-238
Iš vokiečių kalbos vertė Nida Matiukaitė
Tyto Alba, 2003 m.
Knygos autorių rasite adresu: http://www.tango-a-la-carte.de/