“Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave, ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tada sugėdintas turėsi sėstis į paskutinę vietą.

Kai būsi pakviestas, eik ir sėskis paskutinėje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų pasakyti: ‘Bičiuli, persėsk aukščiau!’ Tada tau bus garbė visų prie stalo sėdinčiųjų akivaizdoje. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas” Lk 14,7 -11

Šią ištrauką iš Švento Rašto vis prisimenu, kai pagalvoju apie milongos etiketą. Na, pas mus gali šokti kaip nori, nors Lietuvos šokėjai jau laikosi LOD, ir šokti visiems drauge – jau smagu ir saugu. O štai prancūzai, kaip pasakojo Vida, visiškai nesuka sau galvos dėl panašių dalykų. Koks skirtumas kaip aš šoku? Svarbu aš šoku!

Kiekvienoj parapijoj – sava tvarka. Bet Argentinoje su savo individualizmu nelabai toli nueisi.

Jie, matyt, dar nepamiršę tų laikų, kai socialiniai santykiai buvo išsiaiškinami peilių pagalba čia pat, už kampo, trumpam išėjus iš milongos.

Jie nenutylės ir nesišypsos, kad ir iš mandagumo. Ne… Jie sustabdys muziką, kad ir pačiame milongos viduryje, ir per mikrofoną garsiai pagaidins, pardon, pagėdins kokią nors grand-prix-šokėjų-porelę-iš-Europos-gilumos (cituoju iš atminties): “jeigu kas nors čia milongoje nori surengti grand šou, tai mes trumpam atlaisvinsim jiems salę…”

Kažką panašaus esu patyrusi tik Berlyne, kai vienas argentinientis (toks baisiai kultūringas vyriškis su fraku ir varlyte – kaip vėliau sužinojau, jis buvo dirigentas) mestelėjo savo besidarkančiam ir staliukus partnerės kojomis aplinkui bespardančiam treninguotam tėvynainiui:

“Mala propaganda del tango!”

Jie vos nesusimušė. Tiksliau, spurdėjo tas treninguotas tango sportininkas. Tas, kur su fraku, sėdėjo kaip sėdėjęs, ramiai. Jis žinojo, kad nieko neįvyks, nes jis buvo TEISUS!

Mažai pažįstami manęs dažnai klausia, ar buvau Argentinoje. Ne, sakau jiems. Nenoriu nuvažiuoti ten, nežinodama tokios informacijos, kad vėliau patekčiau į situacijas, dėl kurių visa kelionė įgautų kartėlio skonį.

Čia ne Prancūzija ir ne Andalūzija. Čia – Argentina. Ir labiausiai, ko iš tavęs tikisi vietiniai – jų sukurtų tradicijų paisymo.

Hector Pellosa, milongos “Cachirullo” organizatorius, yra vienas tų bičų, kurie nesigėdija į akis rėžti teisybę, jeigu to reikia milongos garbei ir orumui (t.y. šokėjų malonumui) užtikrinti.

Šitas žaliūkas žmonių su džinsais ir sportbačiais į milongą neįsileidžia. Prieš prasidedant milongai jis viešai ir garsiai paprašo laikytis taisyklių. Tiems, kurie bando apsimesti “aš kvailas turistas nieko nesuprasti” jis turi etatą – žmogų, kuris taisykles perskaito anglų kalba gringams:

Šaltinis: Tango Chamuyo
Prasižengusiems jis įteikia “geltonas korteles”. Surinkusieji tris paprašomi išeiti iš milongos. Jei reikia, jis nebijo ir paprašyti kai kurių žmonių čia daugiau išvis nebeateiti. Kodėl? Nes tango šokėjai nusipelnė aplinkos, kurioje galėtų mėgautis šokiu!

Taigi, jeigu vyksite į Buenos Aires šokti tango, praverstų ne tik ispanų kalbos pamokos, bet ir milongos etiketo žinojimas.

Romoje – kaip romietis.

Buenos Airėse? Kaip argentinietis!

Ši judėjimo kryptis (angl. LOD – line of dance) atsiranda natūraliai ir leidžia visoms poroms nekliudomai mėgautis šokiu. (Nemačiau jos tik senoviniuose juodai-baltuose filmų scenose, kur perpildytoje salėje poros šoko kiekviena sau, kaip diskotekoj. Manyčiau, toks buvo režisieriaus sumąstymas – greičiausiai tam, kad pagrindinę rolę atliekanti aktorė su ilga suknele kuo ilgiau išliktų pirmajame plane?)

Dėl to labiausiai patyrę šokėjai užsiima geriausias pozicijas. Kas yra geriausia pozicija? Šokdami jie stengiasi kaip įmanoma ilgiau išlikti salės pakraščiuose, kuo trumpiau užsibūdami salės gilumoje – viduryje.

Šokdami salės pakraščiuose jie laimi daugiausiai šokiui būtinos vietos, nes jų šokio trajektorija (la pista) tuomet būna pati ilgiausia (!), o tai suteikia komforto jausmą. Įmantresnes figūras jie atlieka ten, kur natūraliai susidaro daugiau erdvės, t.y. – salės kampuose.

Šokėjams, kurių žodyną sudaro figūros ir tik figūros, šios taisyklės laikytis sunku. Pradėjusi rinkti vieną žingsnių derinį po kito, pora retai gali numanyti, kur jie baigsis, ir dažniausiai atsiskiria nuo bendros judėjimo tėkmės, natūraliai atsidurdama salės gilumoje, o netrukus – ir salės viduryje.

Atsidurti šokių aikštelės viduryje – t.y. geografiniame salės centre yra baisus netaktas ir gėda. Tai rodo, šokėjų nepatyrimą (kas laikui bėgant išnyksta), bet ir tango neišprusimą.

Ne veltui geografinis salės centras neoficialiai vadinamas “la pista de tontos”. Ten atsiduria… tik nelabai gudrūs.

Ar aš niekada šokio metu nesu atsidūrusi salės viduryje? Oi meluočiau, jeigu tai neigčiau!

Bet! Gera žinoti, kodėl ten niekada nenorėčiau atsidurti ir kodėl TAI reikia žinoti. O ypač prieš išvykstant į Buenos Aires. Bet apie tai – kitą kartą.

Posakis “socialus (ne socialinis!) tango” (angl. social tango) neturi nieko bendra su sociologija ar socialinių mokslų studijomis universitete.

O kartą išgirdau vieną patyrusią šokėją kalbant apie socialų tango, kurį ji apibūdino kaip “šokį, kurio metu žmonės bendrauja tarpusavyje”. Bet tai irgi nėra teisingas apibūdinimas.

Taip, atėję į milongą bendraujame.
Ir šokdami taip pat bendraujame su savo šokio partneriu, net jeigu su juo ir nešnekame šokio metu ar po jo. Tačiau to nepakanka, kad galėtumei tvirtinti “šoku socialų tango”.

Posakis “socialus tango” reiškia,

• jog šokdamas tango, suvoki,
  kad nesi vienintelis šokėjas šioje žemėje
  ir šioje salėje,
  todėl tavo pora užima joje tiek vietos,
  kiek ir kitos,
  o tiksliau tiek,
  kad vietos užtektų visiems.
• Socialus tango -
  tai atožvalga visų pirma į kitus,
  tuomet – į savo partnerį,
  vėliau – į save.
• Tu suvoki, kad milongoje daug svarbiau yra
  bendra šokio judėjimokryptis
  nei namuose atkaltos akrobatikos demonstravimas
  silkę valgantiems žiūrovams,
  kas užtveria kelią kitiems šokėjams,
  versdamas ir juos griauti visą milongos judėjimo srautą.
• Tavo poros judesiai santūrūs
  ir nekliudo šokti kitiems.
• Tavo pora nespardo kitų šokėjų
  ir neatsitrenkia į juos.
• Tavo poros judėjimas įsilieja
  į bendrą šokio judėjimo srautą.
• Tavo pora neturi “ypatingų poreikių”
  ir užima tiek vietos, kiek jos reikia,
  kad visi galėtų šokti savo malonumui.

Kai tavo pora šoka tango, aplinkiniams smagu šokti šalia tavęs!

Nuotrauka iš: imagenesdeltango.com.ar
Socialus tango reikalauja asmeninės atsakomybės ir vidinės brandos.
Vien “bendravimo” čia nepakanka.

Susimąsčiau ir pabandžiau surašyti bent kelias, akivaizdžias ir plika akimi ir/ar ausimi girdimas-matomas priežastis. Taigi,

3 FORMALIOS PRIEŽASTYS,
KODĖL TANGO NIEKADA
NEATSIBOSTA

1. Visų pirma, argentinietiškas tango yra ne išmoktų žingsnių sekų atkartojimas kaip standartiniuose šokiuose, o grynų gryniausia IMPROVIZACIJA. Vyras nutuokia tik apie 2-4 artimiausius žingsnius, kuriuos ketina žengti, moteris nenutuokia net šito. Jos kūnas klauso, ką jai sako partnerio judesiai. Ir ji… improvizuoja irgi! Tai greičiau įdomus pokalbis, nei šokis, nė kalbos apie išmoktą choreografiją.

Įsivaizduokite, kad jums netikėtai paskambino seniai matytas girdėtas draugas. Ar galite pasakyti, apie ką judu kalbėsitės po 5 min.? O po 15? O po 25? Lygiai taip pat ir tango šokyje: nei vienas iš šokėjų nežino, kokį judesį ir kokį žingsnį darys tuomet, kai abu atsidurs artimiausiame salės kampe, nes tai tiesiog neįmanoma.

2. Antra, nepaisant to, kad tango yra originali ir nepakartojama improvizacija, kiekvienas partnerių dar turi ir SAVITĄ STILIŲ: išraišką, šokio manierą ir mėgstamiausius žingsnelius, kuriuos jie įneša į SAVO ŠOKĮ. Nepatyrę šokėjai savo meniu siūlo 20-30 įmantrių žingsnių. Patyrę – apsieina su 3-4 paprastais žingsneliais. Su kuo įdomiau šokti? Su kuo smagiau? Kiekvienam savo. Vyras prisiderina prie moters šokio manieros, stiliaus, šokio patirties. Moteris klauso, ką ruošiasi jai pasakyti vyras ir stengiasi atliepti jo vedimą šokyje.

Net jei šoksi pagal tą pačią muziką, bet su skirtingais partneriais/partnerėmis – turėsi visiškai kitą tango! Ne blogesnį ar geresnį, bet iš principo, kas kartą kitokį visomis prasmėmis ir spalvomis. Trumpai tariant – kiek žmonių – tiek ir tango!

3. Ir trečioji priežastis – MUZIKA! Žmonės, nesusidūrę su argentinietišku tango paprastai nežino, kad kalbėdami apie šį šokį, mes skiriame ne vieną, bet TRIS TANGO RŪŠIS: tango, tango valsą ir milongą. Šie tango žanrai skiriasi ritmu, stilistika, nuotaika ir tempu, skiriasi ir jų metu šokami žingsniai, todėl iš tiesų kalbėdami apie tango mes kalbame ne apie vieną, bet apie tris skirtingus tos pačios šeimos šokius (o dabar vėl žr. Nr.1 ir Nr. 2).

Kaip atrodo tango, tango valsas ir milonga? Manyčiau, kad jau laikas įnešti vaizdines priemones.
I. Pradėkim nuo labiausiai pažįstamo – tango. Muzikos terminais šnekant – tai 2/4 rimtas. Šiam tango žanrui būdinga fatališka nuotaika, rimtumas ir susitelkimas, o muzikoje ir šokėjų viduje pamažu kaupiasi aplinkiniams nepastebima drama, kurią atskleidžia uždelsti žingsniai ir išgyventos pauzės iki atomazgos, kuri įvyksta netoli kūrinio pabaigos:

Kadrai iš C. Sauros filmo “Tango”.

II. Tango valsui būdingas viens-du-trys-ritmas. Čia nedaromi įmantrūs žingsniai, kaip tango šokyje, nes ritmas tiesiog kviečia eiti tolyn, nerymoti. Čia nėra ir pauzių, bet valse daroma daug sukinių. Šokio nuotaika – sentimentali, šviesi, miela:

Šoka: Mamié ir Carlitos

III. Milonga – tai tas šokis, iš kurio vėliau atsirado tango. Čia ritmas dar kitoks: vienas-du, vienas-du. Linksma nuotaika, greitas tempas, čia nėra vietos ir laiko nei pauzėms, nei įmantriems žingsniams – tik spėk žingsniuoti. Bet galima žaisti šiuo tempu ir galima padaryti tokių gražių papuošimų, kurie būtų neįmanomi tango šokyje dėl savo ritmikos:

Šoka: Geraldine Rojas ir Javier Rodriguez

Tai… kaip ten su ta nuobodybe? Ar jums vis dar atrodo, kad tango šokėjai šoka tik vieną šokį visą laiką?

Čia paminėtos tik FORMALIOS priežastys, dėl kurių tango niekada neatsibos šia liga susirgusiam žmogui.

O kur dar NEFORMALIOS!!! Pavyzdžiui:
- vynas,
- suknelės,
- feromonai…
-…

O, jeigu aš galėčiau kalbėti!..
Aš manau, kad per vakarą sušoktų tango variantų skaičių galima išskaičiuoti pagal formulę:
partnerių skaičius x šokių kiekis x tango rūšių kiekis x nuotaikos koeficientas x salės koeficientas x gėrimų koeficientas x batų slydimo varža x grindų pasipriešinimo jėga N x tos šalies žmonių mentaliteto paklaida x tinklinių kojinių traukos jėga F… (sąrašas tęstinis, niekada nebaigtinis) =….

Štai kodėl man niekada neatsibos tango – nes tai – neįmanoma dėl pačios tango esmės ir visų tų priežasčių, kurių menką dalį jums paminėjau.

Maždaug tuo metu Argentinoje daugybė milonguerų nustojo šokti diktatūros laikotarpiu. Jie pavargo nuo nuolatinių valdžios tikrinimų ir policijos stebėjimų. Dauguma jų grįžo į savo kvartalų klubus, kur turėjo šokti su savo kaimynėmis, pusseserėmis, draugų seserimis, akylai stebint jų motinoms. Tai buvo siaubingai nuobodu.

Tuo metu vyrai lenktyniaudavo tobulindami savo meistriškumą ir bėgant metams išgrynindavo savo šokį: pradedantieji, nesuvokdami kaip šokti, šokdavo dvidešimties žingsnelių kombinacijas. Kai jie pajusdavo daugiau, šokdavo dešimties. Galiausiai, kuomet jie suvokdavo, ką daro, šokdavo tik penkias, bet tikrai aukštos kokybės žingsnelių kombinacijas. Visą kitą jie mokėsi iš tuometinių orkestrų – mokėsi vedimo vingrybių šokio aikštelėje, tikslino ritmo pojūtį. Dažnai jiems nusišypsodavo laimė šokti pagal gyvą muziką tokių geriausių orkestrų, kaip Osvaldo Pugliese, Anibal Troilo, Juan D’Arienzo, Francisco Canaro, Alfredo Gobbi ir kt.

Vėliau viskas pasikeitė – tango tapo triukų, pozų įkaitu ir buvo įspraustas į choreografijos rėmus. Ir tango tapo kurčiųjų šokiu. Ir šiais laikais pasitaiko, kad tango aikštelė atrodo kaip karo laukas. Moterys savo ruožtu prarado galimybę pasirinkti sau šokio partnerį. Vyrai čiumpa jas nuo stalo, kaip vaisius iš supermarketo dėžių. Kai dalis milonguerų, tarp jų ir aš, grįžome prie šokio, norėjome būti madingi ir mokytis choreografijos. Bet tai daryti jau buvo per vėlu – mums buvo daug svarbiau moters įvertinimas negu besižavinčių žiūrovų dėmesys. Moterys pirmenybę teikdavo seniesiems milonguero ir tik po to šokdavo su jaunais. Net jei mes esame su pilvukais bei nuplikę, mes, milongueros, einame aukštai pakelta galva, nes daugybė moterų nori šokti su mumis. Kartais išgirsite sakant, jog tango milonguero stilius mirs su paskutiniu išėjusiu amžinybėn milonguero. Hmm, panašu, jog taip teigiantieji nežino – paskutiniajam milonguero tik 17 metų ir jis jau moko šokio paslapčių.

Šiais laikais mes šokame pagal seniai išėjusių dainininkų ir senųjų orkestrų melodijas. Didžiųjų atlikėjų sūnūs, deja, vaikystėje savo tėvų muzikos nesiklausė. Dėl tos priežasties, šiandien nėra naujos tango muzikos pagal kurią butų galima šokti. Šiuolaikiniai orkestrai neriasi iš kailio norėdami pritarti atlikėjui, priešingai negu anksčiau, kai dainininko balsas būdavo paprasčiausiai tik dar vienas instrumentas visame orkestre.

Kai kurie sako – tango plečiasi. Kiti sako – jis tunka. Aš manau, kad jis apsunkęs, kaip žmogus, kuris persivalgė. Laimei, milonguero pavyzdžių vis dar yra. Ir tikrai ne dėl atsitiktinumo ar vaikantis mados, mūsų ir kitų šalių jauni žmonės šoka glaudžiame apsikabinime. Norėdamas sklęsti šokyje, turi tvirtai „įsižeminti“. Mes, Pugliese gerbėjai, įaugame pėdomis į žemę ir skrendame savo torsais. Juk nėra jokio kito būdo iššokti tylą ir pauzes. Su D‘Arienzo tu šoki įjungęs 4 pavarą, su Pugliese – pirmąją. Su D‘Arienzo tu pakyli posūkiuose, o su Pugliese – lėtini juos.

Tango – tai sušoktas jausmas. Taip kaip negalima įsprausti jausmo į jokius rėmus, taip negalima tango įsprausti į choreografijos rėmus. Jūs galite sušokti meilę, įniršį, laimę, malonumą – bet kurią emociją. Tango nėra šokis skirtas demonstruoti savo sugebėjimus. Greičiau – jis yra jausmų interpretacija. Tai nėra vien tik pėdų judėjimas ir laikysena. Tango yra argentinietiškas, bet jis priklauso visiems, kas supranta jo jausmus ir kodus.

Vyrai, norėdami šokti tango, privalote įsiklausyti į moters širdį.

Šatinis: Cacho Dante, milonguero de Buenos Aires, 1998 lapkritis.
Vertė: Viki ir Arvis

Taigi, kaip šokti milongoje… milongą? Priminsime, kad yra 3 tango šokio variantai arba žanrai:
1. tango
2. tango valsas
3. milonga

Milonga – tai ne atskiras tango stilius, tačiau ir čia skiriamos dvi jos atmainos:
1. ankstyvoji milonga, šokama atviru apsikabinimu, gana lėtai
2. vėlyvoji, arba šiuolaikinė milonga, šokama labai glaudžiu apsikabinimu, dažniausiai labai greitai.
Tačiau egzistuoja ir tam tikri esminiai bendri bruožai, kuriuos dabar ir apžvelgsime.

Laikysena ir vedimas

Norint šokti milongą, kuri yra viena iš tango šokio variantų, visgi jau reikia žinoti tango principus ir turėti jo šokimo įgūdžių. Todėl lyginant tango ir milongą aptarsime jų skirtumus.

Milongos pobūdis – grubokas, liaudiškas, ne toks elegantiškas kaip tango. Pvz. žingsnis daromas iš karto dedant visą pėda, o ne pirštus.

Milongos metu apsikabinimas turi būti glaudus arba labai glaudus – tik taip galima užtikrinti, kad partnerei bus perduodamos greito ritmo interpretacijos.

Kūno ašis nelaikoma tiesiai, kaip tango metu. Ji lengvai krypsta į kairę ir į dešinę pagal ritmo siūbavimą.

Toks krypavimas ašimi į kairę ir į dešinę suteikia vyrui ypatingą vedimo įrankį: viršutinės kūno dalies kreipimą į kairę arba į dešinę (quebrada). Nestiprus svyrimas į šoną nukreipia žingsnius į kairę arba į dešinę. Stipresnis svyrimas, kartu su lengvu judesiu pirmyn arba atgal reiškia moters kojų užkryžiavimą: priekyje arba užpakalyje.

Žingsniai

Dauguma bendrų tango žingsnių naudojama ir milongoje. Tačiau yra keletas žingsnių, būdingų tik milongai, kurie visai netinka tango šokiui.

Šokio žingsnių pagrindas – vienodi, tolygūs vaikščiojimo žingsniai. Posūkiai atliekami nesustojamai tęsiant žingsniavimą. Galima atlikti vieną kitą voléo. Įvairaus pobūdžio sustojimai, gancho, ir pėdos stūmimai kaip arrastre arba lapíz netinka.

Milongai būdingi mažyčiai tripenimą primenantys žingsniukai, kurie atliekami abiejų partnerių dvigubai greičiau už ritmą, arba kuriuos papuošimui atlieka tik partneris, norėdamas pabrėžti moters žingsnius (sobrepasos).

Sunkiausia yra pereiti nuo vienodų tolygių prie dvigubai greičiau daromų žingsnių. Paskutinis dvigubų žingsniukų sekos (corrida) žingsnis turi būti didesnis, tam kad būtų pasiruošta šios sekos pabaigai.

Milongoje žingsniai gali būti dedami įstrižai. Yra daugybė specialių, milongai pritaikytų žingsnių sekų, kurios puikiai išnaudoja šią galimybę.

Apibendrinant galima sakyti, kad žingsniai milongoje yra gana trumpi, o „dvigubi žingsniukai“ atliekami beveik stovint vietoje – jų ilgis vos įžvelgiamas.

Papuošimų beveik nėra. Nebent tik golpecitos: lengvas grindų palietimas priešakine pėdos dalimi arba taconéos: beldimas į grindis pakulne.

Ochos

Paprastai milongoje nėra kada teisingai atlikti visą ocho su žingsiu (pirmyn ar atgal) ir pilnu posūkiu. Todėl atbulinis ocho atliekamas supaprastintu būdu, kojos dedamos viena už kitos įstriža kryptimi. Taip sumažinamas posūkio kampas ir išvengiama posūkio klubais, kas užima tiek daug laiko. Kraštutiniu atveju atbulinis ocho tampa paprastu žingsniavimu atgal, statant kojas įstrižai priešingos pusės kryptimi.

Ištraukoje iš C.Sauros filmo “Tango” milongą šoka Juan Carlos Copes ir Mía Maestro.
Žiūrėdami ištrauką antrą kartą pagalvokite, kurie iš aukščiau išvardintų milongos šokio principų buvo panaudoti šokyje?

Šaltinis: www.canyengue.de

Tai turbūt pats paprasčiausias ir priimtiniausias būdas, kaip moterys kviečiamos šokio, kadangi taip greičiausiai pasiekiamas trokštamas tikslas. Moteris paprastai nesuvokia, kad vyras, prieinantis tiesiai prie jos staliuko kviečia ją tik todėl, kad:
a. ji yra turistė ir
b. ji sutiks.
Moterys turėtų žinoti, kad šie vietiniai šoka tik su turistėmis ir tik todėl, kad jie patys nėra geri šokėjai. Tokie vyrai kvies ir kvies tą pačią moterį šokti valandų valandas. Jei moterys jiems niekada neatsakys, jos nebeturės galimybės šokti su kitais. O jeigu jūs nesibodite šokti su blogais šokėjais, ką gi… Geri šokėjai jūsų jau tikrai nebekvies…

Tiesiog ignoruokite vyrą, išdygusį priešais jūsų staliuką ir jis jums daugiau nebeįkyrės. Jūs neprivalote jam nieko atsakyti. Jis supras jūsų atsakymą.

2. Cabeceo, arba linktelėjimas

Tai pats įprasčiausias būdas pakviesti moterį šokio. Vyras užmezga akių kontaktą su moterimi, sėdinčia prie kito staliuko. Jei ji sutinka šokti su juo, ji linkteli jam. Jei ne – ji neišsiduodama nusuka žvilgsnį. Niekas nesužino, kad kažkam buvo atsakyta. Tai abipusis dviejų žmonių susitarimas.

3. Kvietimas iš kito salės galo: “bailas?”

Dar vienas kvietimo būdas, naudojamas daugelio geresnių šokėjų. Pastebėjęs moterį, kurią norėtų pakviesti, vyras dažniausiai nusišypso, lūpomis tarytum tardamas “bailas?”, t.y. “ar šoksi su manim?” Jūs turite išmokti skaityti jam iš lūpų. Moteris gali atsakyti šypsena ar galvos linktelėjimu. Jei ji nenori su juo šokti, ji tiesiog nukreips savo žvilgsnį į kitą pusę.

4. Na, ir aišku – milongueros: “vamos!”

Tai patys geriausi šokėjai, todėl jie itin apdairiai renkasi moteris, su kuriomis norėtų šokti. Jie laukia, kol pradės groti jų mėgstamiausias orkestras. Jie gali ir nesušokti visos tandos. Kai jie šoka, žmonės nenuleidžia nuo jų akių: jie šoka labai mažai, bet labai gerai. Tiesiog reikia kantriai išlaukti momento, kol užgros jo mėgstamiausias orkestras. Toliau viskas įvyksta per sekundės dalį ir labai subtiliai. Jie neklausia moterų, ar jos nori šokti, kadangi ir taip aišku, kad visos moterys nori šokti tik su jais! Visas jų kvietimas – tai tik lūpos, tariančios “vamos!”, t.y. “eime!”. Jokio galvos linktelėjimo. Jeigu jau jie šoka, moteris džiaugiasi, kad buvo pasirinkta būtent ji. Tačiau kad ji būtų pakviesta, jis visų pirma turi matyti, kaip ji šoka. Milonguero nori šokti gerai. Arba nešokti iš viso.

Janis Kenyon
School of the Milongueros
Buenos Aires

Daugybė mokytojų ir dabar vyksta į JAV ir Europą mokyti salón stiliaus. Tikrieji milonguero neišvykdavo iš Buenos Airių, kad galėtų mokyti tango kitur, todėl už Argentinos sostinės ribų mažai kas turėjo supratimą apie tai, koks tango šokamas milongose.

1996 metais Stenfordo tango savaitėje, vykusioje Kalifornijoje, šokėjai JAV pirmą kartą sužinojo, kas yra milonguero stilius. Nuo to laiko jis tampa vis populiaresnis ir JAV, ir Europoje. JAV populiariausias tango stilius pamokose bei milongose yra salón, nors kai kas jau mokosi ir milonguero. Problema ta, kad Buenos Airių milongose tango de salón šokamas itin retai, jeigu išvis šokamas. Todėl atvykę į šį miestą, būkite pasiruošę atsisakyti/pamiršti jums įprasto stiliaus ir pasimokyti tikrojo tango.

Labiausiai milonguero stiliuje man patinka tai, kad partnerio rankose, jo apkabinime aš jaučiu nuostabų susiliejimą su partneriu ir su muzika. Aš jaučiu, kad jis šoka man ir su manimi, ir tuo pačiu leidžia šokti ir man. Kadangi aš mokausi tango žodžių (eilių), suprantu, ką reiškia iš tikrųjų jausti tango, o ne vien šokti pagal gražią muziką.

Moterys, būkite pasiruošusios tam, kad šokdamos milonguero, jūsų rankų ir galvos padėtis bus kitokia negu tango de salón. Jeigu šokant salón jums įprasta, kad jūsų galva pasukta į dešinę pusę, o kairę ranką laikote ant partnerio peties ar nugaros, tai Buenos Airėse jums teks kai ką keisti. Milongose ilgai stebėjau, kiek moterų šoka pasukusios galvą į dešinę, ir paaiškėjo, kad keletas taip vis dar šoka. Kai kurie milonguero gali jūsų mandagiai paprašyti pakeisti galvos padėtį, kad galėtų stebėti šokių aikštelės grindis ir šokti jiems įprastu būdu. Buenos Airių milongose, kuriose mėgstu šokti, 99% moterų šoka nepasukusios galvos, žiūrėdamos partneriui per petį, kairįjį delną laikydamos ant jo kairiojo peties ar nugaros, priklausomai nuo to, kaip moteriai patogiau. Kairės rankos alkūnė laikoma kuo arčiau jo rankos, ne atkišta į išorę, nes tai gali kelti pavojų aplinkiniams, jeigu salė perpidyta. Svarbiausia – laikyti kairę ranką pačiai, o ne pakibti vyrui ant kaklo, spaudžiant delnu jo sprandą ir taip “tempti jį žemyn”. Tai jam labai nepatogu.

Moteris turi tris galimybes, kaip laikyti galvą:
1. Jos kairysis skruostas prie jo dešiniojo skruosto (būdinga salón stiliui). Abu žiūrite ta pačia kryptimi, todėl tikimybė, kad susidursite su kitais šokėjais didesnė.

2. Jos dešinioji veido pusė prie jo dešiniosios veido pusės (milonguero). Jūs žvelgiate per jo petį ir kairiąja ranka galite įspėti, jeigu jam reikia saugotis.

3. Jos nosis ir kakta prie jo dešiniosios veido pusės (kita, alternatyvi galvos padėtis milonguero stiliuje). Ši padėtis labai mėgstama moterų, šokančių užmerktomis akimis. Jūs negalite padėti jam išvengti susidūrimų, todėl prieš naudojant šią galvos padėtį įsitikinkite, kad jis yra geras šokėjas.

Pabandę šiuos apsikabinimo su partneriu variantus, jūs išvysite, kad betarpiškai stovite vienas priešais kitą tik 2-ojoje pozicijoje, kai žiūrite jam per petį. Laikant galvą taip, kaip aprašyta 1-ame ar 3-iame punkte, jūsų kūnai nutols ir atsidurs V formos pozicijoje vienas kito atžvilgiu. Tokia kūnų padėtis būdinga šou, salón ar tango nuevo stiliams, bet ne milonguero stiliui.

Milonguero šokamas nekeičiant glaudaus apsikabinimo viso šokio metu. Abiejų šokėjų svoris laikomas virš pėdų, kiekvienas išlaiko savo pusiausvyrą. Kūnų kontaktas yra nuo galvos iki talijos srities. Kai kurie mokytojai moko moteris tiesiog “atsigulti” ant vyro, manydami, kad taip šokama milonguero stliumi. Tačiau remdamasi šokimo su milonguero patirtimi, galiu sakyti, kad tai nėra nei reikalinga, nei būtina.

Galbūt kai kas padarė tokią išvadą stebėdamas, kaip nelabai liekni vyrai šoka su lieknomis moterimis ir pastarosios priverstos prisitaikyti prie partnerio kūno formų. Kad išlaikytų nugarą tiesią, partnerei reikia atsistoti toliau nuo partnerio ir keisti savo kūno pasvirimo kampą. Tačiau daugelis mano partnerių Buenos Airėse taip nešoka. Jeigu pamėginsite ant kai kurių iš jų šitaip “atsigulti”, jie gali paprašyti jūsų atsistoti tiesiai ir šokti stovint ant savo kojų, o ne remtis ant jų visu savo svoriu. Tokioje pozicijoje, kai moteris šitaip remiasi į vyrą, ji išlenkia nugarą atkišdama tai, kas “žemiau nugaros”. Tai neteisinga šokio laikysena, ateityje galinti sukelti nugaros skausmus. Jei jus kas nors moko tokio “pakibimo vyrui ant kaklo elemento,” patarčiau susirasti geresnį mokytoją.

Šokant svarbu atsipalaiduoti. Mane žavi nuostabus milonguero ramumas šokio metu. Net ir perpildytoje salėje jie įsigudrina judėti ir gerai išnaudoti erdvę. Susidūrę jie nenutraukia šokio ir ramiai laukia, kol atsiras daugiau vietos. Jeigu moteris įsitempusi, jie tai pajus. Tango – tai intymus, tris minutes trunkantis bendravimas su partneriu.

Kadangi ten, kur šoka milonguero, paprastai būna daug žmonių, žingsniai yra daug mažesni negu salón. Jūs šokate nelenkdama kojų, pėdos nepraranda kontakto su grindimis. Jūsų kulnai taip pat išlaiko kontaktą su grindimis. Kaip ir visuose kituose poriniuose šokiuose tango šokamas ant grindų, o ne ant pirštų galų.

Kad ištirpčiau esamame momente, aš šokdavau užmerktomis akimis. Galų gale aš išmokau šokti ir atmerktomis akimis, ir saugotis susidūrimo su kitais šokėjais, nes kartais taip nutinka. Matyti kitus ir kartu su jais jausti šokį – tai irgi didelė dalis malonumo, kurią gali suteikti šokis.

Moterys, prie kiekvieno partnerio mes turime prisitaikyti dėl ūgio, svorio ir tt. Šokis yra asmeninė išraiška, tango – tai jausmas, kurį šokame. Du vyrai su ta pačia moterimi niekuomet nešoks vienodai. Štai kodėl yra labai svarbu sušokti visą tandą su vienu partneriu. Mums prireiks mažiausiai keturių šokių, kad išmoktume prisitaikyti prie naujo partnerio ir perprastumėme jo individualų stilių. Kiekvienas šokėjas unikaliai išreiškia savo tango jausmą. Tai – nuostabus iššūkis, kurio nauda bus akivaizdi. Kai jūsų tango taps jausmu, kokio dar nesatę patyrę gyvenime, jums tikrai bus malonu nuvykti į Buenos Aires.

Pichi (Janis Kenyon)
Gimė Čikagoje, visą gyvenimą studijavo šokį ir muziką. Buenos Airėse pirmą kartą apsilankė 1996 m. kovą. Po penktojo apsilankymo, 1999 m. vasarį ji nusprendė persikelti gyventi į Buenos Aires. Po aštuonių mėnesių ji sutiko Miguel Angel Balbi.

Pepino (Miguel Angel Balbi)
Gimė 1937 m. Būdamas 14 metų su dėde Carlos eidavo į senamiesčio kavines, kur stebėdavo šokančius milonguero. Po metų, būdamas 15, jis jau šoko pakankamai gerai. Kai Pepino buvo 17, senieji milongueros pripažino jį savu. Jis eidavo į milongas kiekvieną vakarą iki 1962 metų, kuomet sukūrė šeimą. Miguel Angel yra vienas iš geriausių likusių tikrų milonguero. Jo stilius elegantiškas ir paprastas, jis gerai šoka su bet kuria moterimi.

Janis Canyon (Pichi de Buenos Aires) specialiai Tango Balsui
Paveikslas: Miguel Varela “Balconeando” iš www.todotango.com

Savo dešiniąja ranka jis glaudžia ją prie savo širdies, stabiliai išlaikydamas uždarą erdvę, neatsiveriančią į išorę. Jis niekuomet nespaudžia jos prie savęs, tik reaguoja į galimą priešinimąsi. Tai leidžia jai būti nuo jo tokiu atstumu, kokio ji pati nori. Kitaip būtų laužiama jos ašis ir ji būtų priversta priešintis. Moteris priešindamasi parodo, kokio atstumo ji nori. Tai ji gali padaryti tiesiogiai liečiantis kūnoų viršutinėms dalims. Ji glaudžiasi prie jo, jis švelniai ją apkabina uždėdamas ranką ant nugaros, o ji deda savo kairę ranką jam ant sprando.

Tačiau jeigu ji norėtų padidinti atstumą arba jeigu to norėtų jis, nes galbūt jam reikia daugiau erdvės atlikti sudėtingesnę figūrą ar sukinį, tuomet abiejų liemenys susijungtų netiesiogiai, sudarydami įtampos lanką. Tai reiškia, kad moteris atpalaiduoja savo kairę ranką ir visu svoriu remiasi į jo dešiniąją, o plaštaka laikosi už jo peties (esant didžiausiam galimam atstumui, kaip reikalauja kai kurios šio šokio stiliaus figūros, jos plaštaka laikosi už jo dešinio žasto).

Jis jai padeda apkabindamas ją dešine ranka po pažastimi. Jo kairioji ir jos dešinioji ranka uždaro įtampos lanką iš kitos pusės, tarp pečių, vidutiniame aukštyje. Visi penki rankų pirštai labai švelniai spaudžiami, ir tai leidžia stabiliau jaustis, kartu neprarandant malonumo, kurį teikia jausmingas prisilietimas. Alkūnės nukreiptos vertikaliai žemyn, pečiai nuleisti, atpalaiduoti. Vyras, spausdamas kairiąją ranką, uždaro įtampos lanką, tai tarsi tik abipusis pasyvus priešinimasis, panašiai kaip mums priešinasi spaudžiama siena. Abu jokiu būdu nespaudžia rankų pernelyg stipriai. Rankos turi yra sukurti dinamikos ir judesio reikalavimus atitinkančią įtampą, kuri sujungtų abiejų šokėjų liemenis.

Esant didžiausiam įmanomam atstumui, dešinioji vyro ranka yra ant moters stuburo, o esant mažiausiam – po pažastimi. Jis niekada neturėtų savo dešine ranka atverti sukurtos uždaros erdvės. Alkūnė yra toje pačioje linijoje su išorine dešiniąja jo torso riba. Todėl jis gali bet kuriuo metu, net ir atliekant sudėtingiausią judesį, laikyti moterį prie savo širdies. Jo kairioji, o jos dešinioji alkūnė yra nuleistos, kitaip būtų pažeistas kūnų paraleliškumas, ir jų lankas prasivertų, būtų panašus į atvirą V raidę.

Abiejų delnai, kuriais laikomasi apsikabinus, yra visuomet vienodu atstumu nutolę nuo pečių. Rankos per alkūnes sulenktos visada vienodu kampu, žastas ir dilbis sudaro vos didesnį negu 90° kampą.

Tango de salón, abu dilbiai ir alkūnės gali būti paraleliai vienas kito. Kai alkūnės nuleistos vertikaliai, lygiagrečiai tiesioms kūno ašims, jos padeda išlaikyti tiesias ašis ir leidžia krūtine pasvirti į priekį. Jeigu alkūnės kilstelėjamos, šokėjo laikysena iškrypsta ir jam nevalingai norisi spausti ranką. Tačiau rankos per įtampos lanką turėtų sujungti viršutines liemens dalis, tik sujungti, o ne tapti aktyviomis.

Vyras niekuomet neveda moters rankomis, nes tai sutrikdytų moters pusiausvyrą. Kairioji vyro ranka, jo krūtinkaulis ir jo alkūnės linkis, kuriuo jis laiko moterį priešais savo ašį, sudaro tvirtą trikampį, kurio kampai lieka fiksuoti kito atžvilgiu. Tik pečių sąnariai turi likti paslankūs. Ji švelniai priešinasi, subtiliai ir tolygiai remdamasi nugara, taigi savo ašimi į jo dešinę ranką. Taip jai perteikiamas kiekvienas jo judesys.

Petra Steidl, Ralf Sartori “Tango šokio erotinio prado galia”,
“Apsikabinimas ir įtampos lankas”, p.236-238
Iš vokiečių kalbos vertė Nida Matiukaitė
Tyto Alba, 2003 m.
Knygos autorių rasite adresu: http://www.tango-a-la-carte.de/

2. Pertraukos tarp tango šokių. Po kelių tandų, milongos viduryje dažniausiai daroma “pertrauka” – šokama grojant Lotynų Amerikos muzikai. Tai gali būti merengue, salsa, cumbia, arba net amerikietiškasis svingas. Po to vėl grojami įvairių orkestrų, skirtingų nuotaikų tango. Pertraukų tarp tandų metu priimta sėdėti. Tuo metu groja muzika (trumpas dainuojamasis fragmentas, vadinamas cortina ( uždanga), kurios metu niekas nešoka, todėl visi grįžta prie savo staliukų.

3. Kvietimo šokti ritualas. Žvilgsniai, – tai taip pat žaidimas. Egzistuoja senamadiškas pakvietimo šokti būdas, kuomet vyras ar moteris žvilgsniu pakviečia šokio. Net jeigu jis/ji ir sėdi kitame salės gale, ir jie nepažįstami, sugautas žvilgsnis reiškia pakvietimą. Linktelėjimas, galvos palenkimas, šypsena arba mestas žvilgsnis į šokių aikštelę reiškia sutikimą ar patvirtinimą. Vyras atsistoja ir eina link damos staliuko. Ji jo laukia šokių aikštelės pakraštyje. Jiems reikia tik akimirkos, kad atsistotų vienas priešais kitą, pakeltų rankas ir apsikabintų. Šis ritualas suteiks šokiui tai, ko negalima patirti šokant kitus šokius.

4. Keitimasis partneriais. Kitai tandai kviečiamas kitas parneris ar partnerė. Net jei nenorima šokti su tuo pačiu parneriu visos tandos, privalu sušokti su partneriu/partnere bent dvi melodijas. Vienos melodijos nepakanka, juk jūs ką tik susitikote. Kita taisyklė. Tarp dainų, svarstydami ar tęsite šokį su tuo pačiu asmeniu, jūs liekate stovėti toje pačioje šokių aikštelės vietoje ir šnekučiuojatės.

5. Šokėjų muzikalumas, taktiškumas. Suskambus naujai melodijai, vis dar bendraujama ir neskubama pradėti šokio nuo pirmųjų muzikos taktų. Po to beveik vienu metu vyrai pakelia rankas, apkabina damas, ir poros vėl pradeda judėti. Šiam momentui reikia būti gerai pasiruošus. Jeigu stovėsite vietoje, jūs kliudysite kitiems. Tačiau pradėti šokį anksčiau nei kiti, reikštų netaktą šokančiųjų atžvilgiu: tai tas pats, kaip pradėti valgyti nesulaukus, kol bus aptarnauti kiti. Ši minutė leidžia geriau pažinti savo partnerį (jeigu jūs dar nebuvote pažįstami), įsiklausyti į muziką ir pasiruošti ją interpretuoti.

6.Jokių susidūrimų šokių aikštelėje. Pirmiausia, nepriklausomai nuo to, kiek perpildyta būtų salė, paprastai niekas su niekuo nususiduria. Improvizuoti tango šokyje reiškia sugebėti pakeisti savo mintis, partnerės judesių kryptį bet kurio žingsnelio viduryje tam, kad lengvai būtų išvengta susidūrimo. Jūs taip pat galite daryti mažesnius judesius. Pamąstykite, kaip atrodytų miniatiūrinis boleo ar mažytės aštuoniukės (ocho), atliekamos tiksliai ir suprantamai? Perpildytoje šokių aikštelėje minia nulems jūsų šokio formą. Perpildyta salė – iššūkis jūsų kūrybingumui, todėl žvelkite į tai su pasitenkinimu. Į mažus judesius žiūrėkite kaip į intymesnę ir išraiškingesnę šokio formą, kurią sukuria nepalankios sąlygos ir tango įtampa.

7. Laikykitės bendros šokio krypties. Tango, valsas ir milonga šokami pagal šokio liniją prieš laikrodžio rodyklę. Kai kuriuose klubuose pamatysite poras, šokančias pagal išorinį šokių aikštelės rato perimetrą. Ši erdvė pasirenkama dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, galima šokti ilgesnę atkarpą palei ilguosius salės kraštus. Ir antra, šokant pagal šį aikštelės kraštą reikia saugotis galimo susidūrimo tik iš vienos pusės (aišku, jeigu tik neužkliūsite už staliukų). Jeigu šokiui pasirenkamas vidinis ratas, stenkitės ten ir pasilikti, judėkite ne per greitai, bet ir ne per lėtai.

8. Gerbkite kitų šokėjų erdvę. Ne visi žingsneliai, atliekami šokant tango, tinka milongai (tango vakarėliui). Greičiausiai pamatysite vos keletą gancho. Bet kuris judesys, išardantis glaudų apkabinimą (poziciją poroje), vargu ar tinka milongai. Jeigu atliekate sandwichito, darykite jį nediduką, nesugriaudami poros “karkaso”. Milongoje atliekami nepretenzingi ir kuklūs judesiai, pavyzdžiui vietoje gigantiškų boleo išvysite tik subtilų pasukimą ir palingavimą. Negalima vesti damos taip, kad ji atliktų daugybę sudėtingų žingsnelių ir atbulinių ocho, tačiau jūs išvysite milijonus šių žingsnelių atlikimo galimybių. Svarbiausia, kad paprasti elementai būtų perdaromi taip, kad ir jums pačiam būtų sunku juos atkartoti. Muzikalumas – toks šio žaidimo pavadinimas, tai individualumo ir kūrybingumo, bendravimo, kontrolės, subtilumo švelnumo išraiška. Kol nešokate, galite daug ko pasimokyti tiesiog stebėdami. Kadangi įsiminti daugybę sudėtingų derinių gana sudėtinga, galite stebėti daugybę mažų kojomis atliekamų judesių ir pabandyti atkartoti juos. Galite stebėti, kaip šokėjai laiko vienas kitą apsikabinę, kaip skirtingai poros interpretuoja muziką.

9. Etiketas tarp partnerių šokio metu. Šokdami partneriai nesikalba ir pabaigia šokį su paskutine nata arba pirmąja sekunde po melodijos pabaigos. Jeigu jums sako gracias (isp. ačiū) pasibaigus šokiui, tai reiškia, kad jūsų partneris/partnerė nebenori su jumis šokti kito šokio. (Taigi, jeigu norite šokti su tuo pačiu partneriu/partnere, neskubėkite dėkoti). Pasibaigus tandai, vyrai palydi damas prie jų staliukų ir grįžta prie savųjų.

10. Vakaro pabaiga. Dar viena milongai (šokių vakarui) būdinga taisyklė: milonga visuomet baigiasi, nuskambėjus Cumparsitai. Tai nerašyta taisyklė. Po šio kūrinio visi supranta, kad laikas skirstytis namo.

Šaltinis: Evening etiqette at the argentine social dance hall:
the milonga, by Rebecca Shulman, copyright Daniel Trenner
Tango-L atsiliepimai, Eugenia Spitkovsky ir Chan Park pamokų medžiaga
Nuotrauka: Milonga en el Viejo Correo