Vida Lisaitė

Straipsnį apie tango užuomazgas Lietuvoje tarpukario laikotarpiu atsiuntė Vida Lisaitė.
Straipsnyje panaudota jos mokslinio darbo “Argentinietiško tango sklaidos ypatumai Lietuvoje bei Prancūzijoje. Kūniškos tapatybės formavimasis” medžiaga bei interviu su kolekcininku Algirdu Motieka, užrašytu autorės 2009 m.

Tango į Lietuvą atkeliavo XX a. III-jame dešimtmetyje iš didžiųjų Europos miestų. Vokietija, Prancūzija, Lenkija buvo pagrindinės šalys, iš kurių į Lietuvą patekdavo kino filmai, plokštelės bei kita, su tango susijusi informacija.

Manoma, kad pirmosios žinios apie tango Lietuvos gyventojus pasiekė kinematografo dėka: kinuose rodydavo filmus, kuriuose grodavo tango muzika, buvo šokamas tango.

Deja, šis tango buvo europietiškas, tačiau jis sukėlė didžiulį susidomėjimą, kuris užvaldė ne tik muzikos ir tekstų kūrėjus bet ir aukštuosius visuomenės sluoksnius.

“Tango šokdavo poniutės, jei Europoj, tuoj ir čia mada ateidavo. Jos ten prisipirkdavo plokštelių, prisižiūrėdavo kaip ten kas šoka, o grįžusios į Lietuvą galėdavo pasipuikuoti.” (kolekcininkas Algirdas Motieka)

Lietuvos kultūriniame gyvenime ypač aktyviai dalyvavo žydų menininkai. Estradinis žanras nepaprastai išpopuliarėjo, restoranuose ir kavinėse muzikantams būdavo dosniai atsilyginama. Pajutę paklausą, žydų menininkai Lietuvoje ėmė kurti tango muziką, žodžius, dainuoti bei įrašinėti muziką. Vieni žymiausiųjų – Danielius Dolskis, Danielius Pomerancas, Moišė Hofmekleris.

Nemažai tango instrumentinės muzikos bei dainų yra sukūrę ir lietuvių kompozitoriai. Pirmasis lietuvišką tango „Regina“ sukūrė P. Plechavičius. Šį kūrinį jis dedikavo savo tetai Reginai vardadienio proga.

Plokštelės įrašas padarytas 1938 m. Rygoje, o ją įdainavo S. Graužinis. Žinoma, šis kūrinys Lietuvoje buvo paplitęs daug anksčiau, nei kad buvo įrašytas. Tuo metu buvo sukurti ir dabar mums gerai žinomi kūriniai, tai J. Byros „Širdele mano“, S. Gailevičiaus „Ruduo“, St. Graužinio „Nuvytusios alyvos“, „Naktis be mėnulio“, „Bučiuok mane“, V. Oranto „Tango“.

Įrašai buvo atliekami Londone, Kopenhagoje, Berlyne bei Rygoje. Solistui pritardavo smuikai, Havajų gitaros, akordeonas, neretai ir pučiamieji instrumentai.

Tango muziką propagavo, ją kūrė Lietuvoje J. Byra, A. Dvarionas, A. Šabaniauskas, V. Orantas, E. Gailevičius, N. Naikauskas ir kiti.

Deja, anuomet Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių tango buvo laikomas amoraliu, todėl neretai plokštelėse nebuvo rašomos dainininkų ir kūrėjų pavardės, o tiesiog „su įdainavimu“. Priešingu atveju atlikėjas būtų susilaukęs daugelio pasmerkimo, užsitraukęs gėdą.

“Jonas Byra rašė tango, jis buvo dar ir operos solistas, vienas iš nedaugelio, kuris lįsdavo į estradą. Jei liaudies daina, romansas, rašydavo – įdainavo J. Byra, o jei koks tango ar fokstrotas – su įdainavimu. Neleido. Tada labai prastai žiūrėjo į tą tango. Skaitė labai žemo lygio. Niekas nenorėjo būti pajuokos objektu. Tango buvo laikomas amoraliu, ir kitur tas pats buvo.” (kolekcininkas Algirdas Motieka).

Prasidėjus II-jam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus sovietams, tango buvo išstumtas iš visuomenės gyvenimo. Už plokštelių laikymą namuose grėsė tremtis į Sibirą, todėl daugelis įrašų buvo sunaikinti būtent tuo metu.

Į Lietuvą tango sugrįžo tik po 60-ties metų…
Nuotraukų autorė Vida Lisaitė
Iliustracija iš www.todotango.com

Viena kultūrinė erdvė

Tango kaip muzika ir kaip šokis nepriklauso jokiai šaliai, jokiai tautai. Tiksliau pasakius, tango yra Río de la Platos simbolis. O kas yra toji Río de la Plata?

Visų pirma, tai – didžiulė upė, sujungusi kitas dvi – Paranos ir Urugvajaus upes. Antra, tai – geografinė erdvė, apimanti Urugvajaus ir Argentinos – Buenos Airių, Santa Fe, Entre Rios – provincijas.

Ir, žinoma, tai yra kultūrinė erdvė, jungianti dvi tautas, turinčias tas pačias šaknis, daugiausia sukurtas imigrantų, kalbančias ta pačia kalba, nežiūrint kai kurių tarimo ar dialekto skirtumų, ir puoselėjančias tas pačias vertybes, nepaisant istorinių ir politinių šalių sąlygų.

Tango užgimė šioje kultūrinėje erdvėje paskutinįjį 19-ojo amžiaus ketvirtį, ir niekas šiandien negalėtų pasakyti nei nei dienos, nei valandos, kada tai įvyko, nes tai – nuolatinio istorinio ir sociologinio proceso rezultatas.

Jeigu kalbėsime rimtai ir atsakingai, nei Argentina, nei Urugvajus neturi jokios teisės į autorines tango teises. Bet abi šalys, įsikūrusios abipus Río de la Platos krantų, dėl tų pačių priežasčių gali save laikyti tango tėvynėmis. Tango užgimė dviejuose miestuose-uostuose prie upės, kuri savo dydžiu galėtų prilygti jūrai.

Tik staiga keletas – keturios ar penkios poros greitai susižvalgė, išbėgo į šokių aikštelę ir pradėjo šokti kažką nematyto.

Pradžioje pagalvojau, kad gal tai kokia užsienio studentų grupė, atvykusi pagal mainų programą, nusprendė parodyti vokiečiams savo nacionalinį šokį.

- Kas tai? – paklausiau šalia sėdinčio milonguero.
- Tai – chacarera [čaka'rera] – argentiniečių liaudies šokis.- atsakė jis.

Tai buvo nepaprastas įspūdis. Po melancholiškų tango chacarera nuskambėjo taip linksmai, natūraliai ir šviežiai. Be to, jis buvo šokamas ne dviese, o grupėje. Ir džiugi, pakili, o tuo pačiu nuoširdžiai paprasta, liaudiška, nuotaika užplūdo likusius milongoje šokėjus.

Internete radau daug chakareros įrašų, bet šis man pasirodė arčiausiai to, ką mačiau toje Miuncheno milongoje: nesurežisuotą choreografo šokį, kurį šoko paprasti žmonės, atėję gerai praleisti laiko, pasilinksminti.

Šiame vaizdo klipe žmonės šoka chacarerą Buenos Airių kvartale – San Telmo.

Europoje jau tampa tradicija, šokti po milongos chacarerą. Chacareros jau moko ir kai kurie į Lietuvą atvykstantys tango mokytojai. Galbūt kada nors šoksime chacarerą ir Lietuvoje?

Kampe ant aukšto stalelio stovėjo ranka užvedamas patefonas su didžiule išblizginta kriaukle, o ant jo buvo uždėta plokštelė – aišku, ten buvo tango!

Jūs nepatikėsite, bet aš nusipirkau tą plokštelę tik todėl, kad ten buvo tango! Nežinojau, kodėl ją perku – juk vis viena neturėčiau jos kaip pasiklausyti? Bet pats faktas, kad prieš 70 metų šios plokštelės kažkas klausėsi, o gal pagal ją netgi šoko tango, man buvo pakankamai svarus, kad namo parsineščiau dar vieną “didelį, nereikalingą daiktą”.

Ji kainavo tikrai pigiau nei dauguma tų mielų niekučių, kuriuos prisiperka moterys, – bandžiau pagrįsti savo pirkinį.

Bet ta plokštelė matyt turėjo kokį tai užtaisą – nuo jos prasidėjo ši graži vinilinių tango singlų kolekcija:

Nuo to karto eidavau į visus antikvariatus, kokie tik pasitaikydavo pakeliui ir tarp verdžių, traviatų ir aidų išsirindavau visas, kiek tik dėdė beturėtų, plokšteles su tango.

Taip atsirado labai įdomių unikatų: rusiški, angliški, vokiški, netgi vienas slovakiškas tango. Totali egzotika!

Netrukus atsirado ir hi-fi aparatūra jų perklausai:

Oi… ir vėl dulkių nenuvaliau…

Kasdien neklausau, bet jei ateina svečiai, būna labai smagu paklausyti vienos kitos traškančios plokštelės, kaip dabar sakytų – singlo. Noriu tikėti, kad ši kolekcija – ne baigtinė ir ji dar pasipildys naujais eksponatais!

Zaza Fournier

O ji išties nenuvylė, na, gal tik truputį – tikėjausi išgirsti ne 5, o 15 dainų… Mergina dainuoja prancūziškas šansonetes, pritardama… akordeonu. Čia neišgirsi konservatorinio vokalo, o tik gryną prancūzišką žavesį, tiksliau – žavingą paprastumą, kurio pasiekti nėra taip paprasta, – kitaip juk ir Lietuvoje būtų tokių dainininkių?

O suprantantys prancūziškai nusišypsos ne tik toje vietoje, kur daininkė sako: “je ne mange du cepelins…”, bet ir kitose – dainų tekstai ironiški ir koketiški. Truputį sarkastiški. Bet ne per daug. O svarbiausia – kad šie kūriniai – tokie… tangiški!

Jos dainų galima rasti ir jiutiūbėje, bet man vistik priimtinesnis tas koncertinis variantas, kurį transliavo ši televizija. Šiame puslapyje rasite jos interviu ir visas toje laidoje transliuotas dainas.

BANDONIJOS istorijos ištakų beeiškant

Instrumentas, kuriuo iki šiol identifikuojamas tango, pateko į Río de la Platą, vykstant masinei imigracijai iš Europos. Tai buvo vokiečių “bandonion”, kuris Río de la Platoje buvo pavadintas bandoneón. Kiekvienas mitas apipinamas daugybe legendų. Todėl kaip šios neprilygstamo skambesio mažos dumplelės su daugybe mygtukų galėjo patekti į kitą pasaulio kraštą, taip ir liks amžina mįsle.

Muzikantui susiorientuoti 56, vėliau – 100, vėliausiai – 142 kone padrikai išdėstytuose tonuose buvo itin sudėtinga. Penkių oktavų mažoji dėželė kone prilygo tradicinio pianino garsų apimtį. Savo rankose bandonininkas tarytum laiko du instrumentus. Kairėje pusėje išdėstyti bosai ir žemesnieji garsai, kurių šiltas skambėjimas primena violončelę.

Dešiniosios pusės registre išgaunami nuostabūs aukšti tonai, kurie skamba panašiai kaip klarnetas ar smuikas. Didysis skambėjimo skirtumas tarp kairiojo ir dešiniojo registro išryškėja “viduryje”, kai abi pusės “susitinka” vienoje oktavoje. Šią, susidedančią iš dviejų skirtingų garso atspalvių, oktavą dažnai naudodavo Astoras Piazzolla. Jis melodijos liniją pradeda kairiąja ranka, ją pratęsia dešiniąja – ir sukuria iliuziją, neva laikytų savo rankose du instrumentus.

Alfred Arnold firmos bandonija, kuri anuomet buvo vadinama bandonionu.

Vicente Greco orkestras 1910 m.

Vicente Greco orkestras 1910 m. Įkūrėjas – Vicente Greco. Orkestro muzikantai: bandonija – Vicente Greco ir Juan Lorenzo Labissier, smuikai – Juan “Palito” Abatte ir Francisco Canaro, fleita – Vicente “Tano” Pecci

Už pavadinimą orquesta típica turime būti dėkingi Vicente Greco, kuris 1911 metais vadovavo to meto žymiausiam ansambliui.

Tuo metu Tagini įrašų kompanija pradėjo savo fonogramų verslą. Vinilinės plokštelės kėlė didžiulį susidomėjimą, o išleisti įrašai užtikrino artistams šlovę bei pripažinimą. Įrašų kompanija nutarė susitarti su Vicente Greco ir įrašyti tango iš jo orkestro atliekamo repertuaro.

Taip atsirado būtinybė surasti vieną bendrą pavadinimą orkestrui, grojančiam vien tango , ir taip atskirti jį nuo kitų, grojančių ne tik tango, bet ir mazurkas, polkas bei pasadoblius, orkestrų. Tai turėjo būti kažkas visiškai naujo ir skirtingo – orkestras, grojantis vien tango ir milongas. Todėl Vicente Greco pavadino savo orkestrą orquesta típica criolla.

- orquesta, kadangi tai buvo muzikantų ansamblis,
- típica, nes jis turėjo tik jam būdingų bruožų,
- criolla atskyrė šį orkestrą nuo tų ansamblių, kurie grojo kitų šalių/tautų muziką. Kitaip sakant, Vicente Greco ansamblis grojo vietinę muziką.

Vėliau šis pavadinimas sutrumpėjo iki orquesta típica.Taip iki šiol vadinami orkestrai, grojantys tik tango.

Pirmojoje plokštelėje, kurią įrašė orquesta típica criolla buvo tik dvi dainos: Rosendo ir Don Juan. Žymiausi šio orkestro kūriniai: Racing Club, La Viruta, El Flete, Ojos Negros ir Rodriguez Pena.

PS. Tik nesakykite [orkestra], sakykite [orkesta], tai – tikrai ne rinkimo klaida, tiesiog ispanai taip vadina orkestrą.

Kristina Žebrauskaitė: 'neprisiliesiu prie bandoneono dar penkerius metus'

Drąsiai galiu tvirtinti, kad Kristina iš tų žmonių, kurie sako “man tango – viskas!”, taip palikdama laisvės kiekvieno mūsų vaizduotei. Tą vakarą norėjau sužinoti daugiau apie jos požiūrį į muziką, akordeoną ir bandoneoną, Piazzollą ir studijas Muzikos akademijoje, jos kūrybinius planus, diplominį darbą ir… žinoma, tango.

Kristina, ar Tavo studijos susijusios su tango? Ar nepasigendi akademijos programose daugiau informacijos apie tango?

Šiuo metu intensyviai dirbu prie diplominio darbo. Žinoma, jis bus susijęs tango ir jo istorija. Mane labiausiai domina šio žanro raidos pradžia. Bet dar įdomesnė man atrodo bandoneono, dar vadinamo “akordeono pusbroliu”, istorija. Domiuosi, kada argentiniečiai pradėjo groti tango, koks stilius vyravo “tada” ir kaip viskas keitėsi bėgant laikui.

Kokį tango pačiai labiau patinka groti: nostalgišką amžiaus pradžios ar modernų “Piazzollą”?

Aš tango neskirstau į epochas ir stilius. Esmė ta, kad grodamas kūrinį suprastum ir sugebėtum klausytojui perteikti jo dvasią. Dažnai pastebiu, kad profesionaliems muzikantams sunku groti tango taip, kaip grotų gatvės muzikantai: paprastai, nepretenzingai, galbūt kartais ir neprofesionaliai, tačiau šiltai ir visiems suprantamai. Na, o Piazollos kopijavimo maniera šiuo metu labai madinga.

Ar bandoneoną išpopuliarino Piazolla? Atrodo, kad iki jo niekas nesiryžo groti bandoneonu solo, jis buvo lygiavertis “orquesta tipica” instrumentas?

Bandoneonas išpopuliarėjo kartu su Anibal Troilo, “visų laikų žymiausiu bandoneonistu”. Savo testamentu Troilo paliko bandoneoną Piazollai, tačiau pastarasis nelabai galėjęs juo groti. Ankstesnysis savininkas elgėsi su bandoneonu lyg su trapia būtybe, vaiku, kai tuo tarpu Piazolla šį instrumentą “laužydavo”. Taip, bandoneonas atsiskyrė nuo “savo šeimos” – orkestro ir labai išpoliarėjo apie 5-ajame dešimtmetyje. Tam didelės įtakos turėjo ir istorinės – politinės aplinkybės Argentinoje. Režimas draudė dainuoti tango, kuriame knibždėte knibždėjo įvairiausių (nepadorių) žodelių. Taigi bandoneono partija pakeitė vokalą. Taip bandoneono vieta tango istorijoje stiprėjo.