Bruno netrikdė tai, kad jis vienas. Įžengė į salę ir apsidairė vietos. Mergina, sėdinti prie staliuko, jam nusišypsojo. Ji vilkėjo juodą suknelę gilia iškirpte, o ant kaklo segėjo karolius, dėl kurių iškirptė panėšėjo į įrėmintą paveikslą. Ar jau yra kur nors ją matęs? Važiuodamas metro jis dažnai nusišypsodavo moterims ir kartais pagalvodavo, kad po kelių dienų tą pačią moterį galėtų atsitiktinai sutikti, ir tai kažką reikštų. Bet tos moters jis neprisiminė. Vis dėlto atsakė į jos šypseną, priėjo prie staliuko ir paklasė, ar galėtų prisėsti.
Jos šypsena išblėso.

– Prašom, – sausai atsakė, prisidegė cigaretę ir įsispoksojo į šokių aikštelę.

Tik dabar Brunas suvokė, kad mergina tikėjosi, jog pakvies ją šokti.
Bet šokti, regis, nebuvo taip paprasta. Visi šoko skirtingai, bent jau Brunas neįžvelgė jokios sistemos. Poros labai skyrėsi. Dvi iš jų užėmė pusę šokių aikštelės ir judėjo tarsi kokiame balete. Kiti šoko poromis keistai susikūprinę, ir Brunas klausė savęs, ar tokios nelaimingos jų minos nuo muzikos ar nuo suvokimo, kad niekados neišmoks šokti taip, kaip tos dvi meistrų poros.

Atsakymas paprastas: todėl, kad man patinka tango. Ir ne tik šokis ar jo muzika, bet ir pats milongos ritualas.

Jau vien sėdėti ir matyti vyrą, kurį sekiojai savo žvilgsniu jau keletą tango, besiartinantį prie tavęs, ištiesiantį ranką, klausiantį tavęs: “ar galėčiau?…”

Ak!

Šį momentą dievinu ne mažiau nei patį tango, kurį po to einu šokti. Lygiai kaip ir laukimą šokių aikštelėje, kol jis apglėbs mane savo ranka prieš pradedant šokti.

Man taip patinka šis jausmas, kad kiekvieną žingsnį žengiu tik ten, kur nori eiti jis, papuošimus (dėl manęs jų gali būti kuo mažiau) naudodama tik tam tinkamais momentais, ir aišku, žinodama, kad jokiu būdu neturiu apriboti jo ketinimų (jaučiuosi dėkinga vyrams, sugebantiems klausytis moterų, kad jos galėtų parodyti, ką gali).

O kai baigiamas šokti vienas, du ar trys tango (arba tiek tango, kiek sutaria abi puses, nebūtinai žodžiais), jis tave palydi link tavo stalelio, arba ne… bet prieš pasitraukdamas visuomet atsisveikina. Nes tas greitas formalus tandos atšokimas ir atsisveikinimas, viduryje salės paliekant moterį, kažkaip trikdo ir verčia jaustis nejaukiai…

Daugelis moterų mano, kad tai yra mačizmas, nežinau… Man tai – labiau mandagumas, tikrai ne mačizmas. Tačiau kiekvienam mūsų tango patinka dėl skirtingų priežasčių. O man jis beveik patinka net ir tada, jeigu man tenka lyginti suknelę*, nes manęs niekas nekviečia šokio.

Sakau “beveik”, nes nenorėčiau būti suprasta neteisingai, o juk tuomet manęs niekas nebekviestų šokio, ypač turint omenyje vyrų stygių milongose…

* lyginti suknelę – “planchar la ropa” pažodinis vertimas “ramstyti sienas”, t.y. laukti, kol tave pakvies šokio.

Šaltinis: Boletín de información Tanguera de periodicidad imprevisible.
Número 2. JULIO-AGOSTO-2001
Iliustracija: Leonardo Faillace,
Serie “Afrodita”, 1987

Mano kančia varvančia siela apraizgė tavo šešėlį. Tu iš dulkių statei man tvoras, o aš bandžiau visu kūnu pasakyti tau:
- Ką aš blogo padariau, kad tavo akys tavo kojas atvedė tiesiai pas mane..?
Tąsyk šokau geriau tik už pačią tingiausią Sibiro mešką, bet… neturėjau kito pasirinkimo. Veiksmas lygus atoveiksmiui. Labai norėčiau palinkėti „būk pirmas ir paskutinis“, nes, kad šokam tango – iš šimto susirinkusiųjų – žinojom tik mudu..
Tai prisiminusi, nevalingai krūptelėjau. Jūs – taip pat?
Diagnozė aiški, liga įsisenėjusi. Sveiki atvykę į tango dispanserį!

Tu kreipi dėmesį ne į gražius vyrus, o į vyrus, su vangiai tango ritmu besiraizgančiomis moterimis. Žinodama formulę „reikiamu laiku – reikiamoje vietoje“, visuomet sugebi netyčia (?) atsidurti neįtikėtinų jungčių tango metro stotelėje.

Bet tu gali būti laikinai laiminga! Na, nusišypsok! Begarantinė laimė visai čia pat… Tango metro stotelėje stebės tave, tavo judesius ir eiseną, klastingą ar naivų žvilgsnį, ir ne tik… Kaip sulėtintam siaubo filme – ryškius ir tirpstančius kojų vingius. Desperatiškai puoli iš vienos parduotuvės į kitą ir griebiesi shopping terapijos nuo ligos, nuo kurios nenori pagyti. Moteriška mada – amžina kova tarp akivaizdaus noro apsirengti ir slapto noro nusirengti. Balinamoji dantų pasta visiškai nebereikalinga, feromonus užmušantis dezodorantas tik didina distanciją. Jau geriau nusipirkti bespalvio batų tepalo, – jis netepa drabužių: tavo, jo. Tavo dėmesio centras akivaizdžiai smuktelėjo žemyn kaip akcijos vertybinių popierių biržoje.

Švelniai ir iš lėto ima svirti galva, išprotėjusiai plaka širdis, skilinėja lūpos ir drėksta delnai, tarytum kojos dermantiniuose batuose. Tango muzika tau – lyg srovė išsikraunančiam telefonui. Praradai sąmonę, protą, netgi pamiršai, kad šoki, tačiau jausmai pulsuoja kaip drėkstančios plaštakos prakaito šiltnamy.

Išnaudok progą, – mylėkis, – kol jis dar to nesuprato. Kai supras – bus per vėlu. Tu tapsi jo moterimi, vietoj to, kad amžinai išliktum Jo Mylimąja. Patikėk, tu būsi laiminga… tik ta laimė – raudonojo serbento uogelės dydžio. Iš pradžių saldi kaip medus, po to – karti kaip rūpužės skūra, rūgšti kaip 16 metų ir 3 mėnesius rauginti agurkai, kol galų gale ją išspjauni tam, kad alkanas ją pakeltų ir priimtų kaip dovaną.

Moteris niekada nepamiršta vyrų, kuriuos mylėjo, vyras – moterų, su kuriomis nebuvo kartu. Todėl šoki taip, kad geidžiamasis neturėtų progos išbandyti laimės su tavimi. Tokiu atveju, būsi jo gyvenimo moteris… ir net persėdus į netango metro, jausi savo širdy pūkuoto kirmino krabždesį: ten, tango metro stotelėje kažkieno akys šokinėja trikampiais, kvadratais, ratais. Taigi, šok taip, kad vyrai tave atmintų ir po milijono metų.O kaip Sibiro lokiai? Tegul jie eina pasivaikščioti po Afriką.

Sveika atvykusi į tango dispanserį.
Čia neuždaromi biuleteniai.
Nekonfidendencialumas negarantuojamas.

Iliustracija: Leonardo Faillace,
Serie “Afrodita”, 1987

Mano kairysis, aistringai apspardytas batelis vos nepasiuto iš pykčio, kai buvo įtrėkštas į medinį scenos grindinį vieno 49 dydžio pasipūtėlio smailianosio čebato. Gal tuo jo savininkas norėjo pasakyt, kad daugiau nebešoksiu? O gal, kad palikčiau čia savo pėdos antspaudą? Ne, išmokau net ir sukastais dantimis šypsotis… O dar kai tamsa aplinkui…

Vieni juokai pykti ir neapykantą paslėpti po padu. Daug smagiau tai daryti neklusniu kulnu ar netyčia nepavykusiu gancho (nepamirškite, viskas ne-tyčia). Mano misija baigta. Antrą kartą vokietis tikrai nekvies šokio, na, nebent norės taip pat netyčia atsilyginti. Bet aš gi tai suprantu… vadinasi, jam pasakysiu švelnų „ne“.

Visa tai buvo tik nevykusi įžanga. O pyrago skonis, pasirodo, ne taip greitai pajuntamas.

Kiek dar daug rankomis nepaglostytų kalnų upelių, neišuostytų levandų, nesurinktų rasos lašų liko Alpėse… taip, tose plačiaburnėse Alpėse, kurių širdy skambėjo tango, šliejosi kojos, raudojo bandonija, pilvotos cikados pritarė smaugiamam smuikui. Iš viso to – kas išėjo,- sakyk? Tango nekalba, jis tyli, jis plaukia, kartais stabteli nuryti kartėlio ar surast porą kuklių akių, kurios žiūrėdamos žemyn iki šiolei nieko nematė. Kūno kalba be melo, be dėmių ir sintetinių papuošalų. Čia nesvarbu, kokia kalba kalbi ar nekalbi iš viso. Ji nereikalinga. Būtina tik tavo meilės ištroškusi siela. Ir ji pasakoja, pasakoja, tiksliau… seka kaip mėnuo paskui saulę.

Sutariam: jei nori arčiau paglostyt mano sielą, pradangini ją savo rankose, jei nori pažvelgti iš toliau, na, kaip į neregėtą paveikslą, leidi man išplaukt sulygindamas savo krantus su mano upės tėkmės vaga. Taip ir teku. Stabteliu užuodusi milongos kvapą mažų ir didelių Viduržemio pakrantės miestelių skveruose. Kol dar šviesu, žvilgtelim į akis, kai menulis pradeda mirksėti, sielos ima šokti… Vėl tango – ne – dar ir dar ir dar ir dar… kol kažkas pasakys „iki greito”.

Tąsyk nieko negalvojau. Nerūpėjo nei rankinėje nebaigta kramtyti bandelė, nei nusmukusi suknelės petnešėlė, nei stuksenantis katedros laikrodis. Tiesa, dvyliktą valandą mane atvežusi Peugeot karieta nevirto moliūgu. Tiesiog jos šeimininkas smarkėliau paspaudė akseleratorių ir išnyko iš puotos teritorijos. Mano kurpaitės išties buvo panašios į protėvių sudėvėtas nagines, o aš pati sėdėjau ant tūkstantmetinės arenos griuvėsių. Rodos, prieš akimirką skraidžiau iš laimės, ir be jokios perkeltinės prasmės. Ir štai, po kelių akimirkų praradau viską, išskyrus tai, ką patyriau tango šokyje.

Tai nebuvo šiaip šokis. Tango – ar aistros priepuolis… Tai buvo visų mano slapčiausių minčių, vilčių gimimas. Dar niekad taip nešokau… Niekad ir nešoksi daugiau, tai pirmas ir paskutinis kartas, – atsakė jis. Tas senas velnias (taip pavadino mano draugas, stebėjęs mano „spektaklį“), – profesionalus šokėjas, aš – tik pusę sezono laižanti tango mergiotė. Šį kartą jo atsikandau… ir buvo skanu, tik po to baisiai skaudėjo galvą. Kokį galėjau sugalvot pasiteisinimą draugui, kad nusižengdama griežtoms tango taisyklėms, sutikau su tuo pačiu partneriu šokti 2 ir 3 ir…kelias tandas? Jokio. Jo žingsniai buvo panašūs į vorą, puolantį savo auką. Bet nebuvau gi aš ta auka. Tik visą save padovanojau šokiui, o tas „senas velnias“ visą mane pasidovanojo sau. Man visa tai nerūpėjo, nei kur jo rankos šliaužiojo, nei kuriam aikštelės gale suko mane ore, nei kada baigėsi muzika. Nes ją girdėjau neskambant, jutau nepajaučiamas glamones, buvau matyt anapus.

Ir už tai turėjau sumokėti. Skaudžiai, bet matyt, tokia tango kaina. Nežinau, – dar kartą sakau, – ar tai buvo tikrasis argentinietiškas tango, ar tik dviejų žmonių kūno kalba? Sako, kad perlenkiau lazdą, prikrėčiau kiaulysčių. O iš tiesų neturėjau jokios lazdos ir nebuvau susitikusi su kiaulėmis. Aš tik šokau taip, kaip liepė kažkas, kūnas tik vykdė nurodymus. Jam buvo pažadėtas atlygis, tačiau protas į skutelius sudraskė „seno velnio“ lūkesčius, o gal ir nusigręžė nuo ištiestos rankos.

Sulaužiau taisyklę ne todėl, kad sutikčiau praleisti naktį drauge, o todėl, kad esamasis laikas buvo pats geriausias ir visai nebetilpau niekieno rėmuose. Tai buvo geriausias mano tango. Jis man – tikriausias, ne Argentinai, ne Jono kaimynei Stasei ar bulvarinio laikraščio žurnalistui, o man, „seno velnio“ vienos milongos vienai partnerei.

Iliustracija: Kris Hotvedt

Subrendusi lėtam šokiui, negalėjau atsiginti kavalierių. Šie vis maldavo: „Šok, Aldon, šok, tik, susimildama, nekalbėk…“

Tai nereiškia, kad esu linkusi nusišnekėti, tiesiog vyrams labiau patinka, kai moteris juda, o ne kai šneka. Ir su Jonu susipažinau šokių aikštelėje. Net dabar nugara pagaugais nubėga prisiminus tas degančias akis už tvoros… Tris šeštadienius paeiliui pro spragą aikštelės tvoroje tas tipas pavydulingai spoksojo, kaip šoku su kitais, kol galop neapsikenčiau. Paskelbus merginų šokį, išsitempiau jį į aikštelę.

– Šokau tik kartą gyvenime, ir tai – iš traukinio, – įspėjo mane slaptasis gerbėjas.
– Aš išmokysiu, – pažadėjau. Ak, jei būčiau žinojusi!..
– Tai angliškas valsas, – drausminau netikšą kavalierių, tačiau žodį „angliškas“ Jonas suprato savaip – stengėsi kuo giliau įsprausti savo kanopą man tarp kojų. Tą vakarą iki kraujo numindžiojo man kojas, iki mėlynių nudaužė blauzdas, o šlaunis nugrabinėjo iki visiškos nejautros… Nežinau, kodėl už jo ištekėjau. Iš gailesčio, kad nemoka šokti? Iš siaubo, kad niekad neišmoks? O gal iš meilės? Kodėl įsimylime tik tuos, kurie šoka it žiogai, norėjau pasakyt – dievai? Anyta netyčia man išklojo, kur čia šuo pakastas: „Kai Jonelis buvo mažas, tėvas jį gąsdindavo: „Jei neklausysi, tuoj užmausiu baltas pėdkelnes ir atiduosiu į baletą!“

Nuo to laiko šoku tik aplink puodus. Kartais mėginu improvizuoti priešais veid¬rodį (juntu silpnybę išraiškos šokiui), bet judu vis sunkiau, vis vangiau ir veidrodyje kažkodėl visa nebetelpu… Žiūriu į save ir nesuprantu, ką siekiu išreikšti. Tai, kad pietums valgiau vėdarų su spirgais ir grietine? Jonas, eidamas pro šalį, tarsteli: „Tuščiai krataisi, Aldon, tuoktuvių metas baigėsi. Kas riebesnio vakarienei?“ Veik jau palaidojau viltį kada nors šokti viešai, vilkėdama elegantišką suknelę… Su jautriu muzikaliu partneriu.

Bet pagaliau išmušė mano valanda! Tiesą sakant, epidemija apėmė visą šalį. Lietuviai staiga susigriebė, kad temoka polką su ragučiais, ir tai įkaušę, ir puolė mokytis. Tas, kuris nemoka šokti, nėra modernus europietis! Padorūs piliečiai meta ar keičia darbą, jei šis ima trukdyti šokti, skiriasi su sutuoktiniais ir veda šokio partnerius… Paaiškėjo, kad kas antra odontologė svajojo tapti balerina, draudimo agentai junta gyvenimo prasmę tik trypdami flamenką, o bankininkas, konsultavęs dėl investicijų, tapo pilvo šokio instruktoriumi. Merija visus ėmė kviesti į masinius sportinius šokius sostinės aikštėse už ES lėšas. Neseniai nuėjau į polikliniką, bet tos, pasirodo, jau nebėr! Jos patalpose dabar – šokių klubas „Šok iki mirties“, o vaistai nuospaudoms gydyti tapo kompensuojami. Mano anyta septyniasdešimtmečio proga pareikalavo bilieto į vyrų baletą, ir būtinai parteryje. Grįžo pakerėta ir net nebesiskundė kraujospūdžiu.

– Kokios kojos! Kokios baltos pėdkelnės, – tarškėjo susijaudinusi. – Užsirašiau į vyrų baleto gerbėjų klubą, rytoj išvykstam gastrolių…
Apsidžiaugiau be reikalo: rytojaus dieną jai pakilo kraujospūdis.
Visas pasaulis šoka… Tik ne mano Jonas.
– Šėtonas jau užsakė muziką, tuoj miesto aikštėse prasidės švento Vito šokiai, – niūriai pranašavo. – Vakarai susinaikins šokdami, nereikės nė laisvo atomo.
O ašen trokštu šokti ant ledo, po ledu, ant stalo, ant lyno, tamsoje…

– Brangusis, mes subrendome rimtam šokiui, – įtikinėjau Joną. – Esi trijų vaikų tėvas, muzikalus ir plastiškas, puikiai jauti ritmą, – melavau. – Tango taip panašu į tai, ką mudu veikiam lovoje…
– Na jau?– susidomėjo mano vyras.
– Užrašiau mus abu į tango mokyklą… Dar sušoksim savo paskutinį tango Paryžiuje!

Tai jį ir atgrasė. Jonas ypač nemėgsta trijų dalykų: Paryžiaus, daržovių troškinio ir gėjų, nors niekad nebuvo Paryžiuje, neragavo troškinio ir nebendravo su gėjais.
– Bet aš savo svajonės neatsisakau! – surikau ir įniršusi ėmiau mušti žlėgtainius. Sukepiau mėsą iki anglių. Jonas atsigulė alkanas ir dūsaudamas ilgai vartėsi lovoje.
– Aldon… Gal, sakau, suskelkim tango horizontalioj padėty?
– Nė nesitikėk. Mūsų santuoką ištiko krizė, – pranešiau šaltai.
– Na jau? – nustebo Jonas.
– Išgelbėti ją gali nebent šokio terapija, – pranešiau tvirtai ir nusisukau į sieną.

Matyt, Jonas suprato, kad subrendusios moters svajonė – tai sprogmuo ištrauktu saugikliu. Nupirkau jam naujus brangius pusbačius.
Į pirmąją tango pamoką Jonas pažadėjo atvykti tiesiai po darbo. Nerimaudama laukiau jo prie klubo durų: galvą dedu, kad „nusiplaus“ nuo pamokos! Tačiau štai jis vėluodamas kėblina pas mane… žvejo batais iki ausų!

– Ketinu po šokių vykti tiesiai į naktinę žūklę, – paaiškino Jonas. – Na, neraudok, Aldon, juk galiu nusiauti. Nusitraukęs žvejo batus, Jonas liko vienais autais, dvokančiais dumblu. Laimei, publika susirinko elitinė, atmosfera buvo demokratiška: visi spoksojo į Jono autus, bet niekas nieko nesakė.

Argentinietis šokių mokytojas pasirodė esąs mažas ir apskritas it pagrandukas, užtat ugningas temperamentas veržėsi per kraštus. Gniaužydamas penkiom galvom aukštesnę lietuvaitę (asistentę vertėją ir, neabejoju, meilužę), jis išdėstė mums tango filosofiją: „Tango yra la vida, gyvenimas! O mirtis šokant tango yra nuostabi, tokios muerte linkiu visiems. Tango padės jums rasti ir pamilti vienas kitą…“ Mokytojas liepė mums užsimerkti, gi¬liai įkvėpti ir atsipalaiduoti. Kai atsimerkiau, Jono priešais nebebuvo. Pasinaudoję proga, pabėgo ir dar keli kavalieriai, matyt, varu čia atvaryti. Ką gi, šokau susiraukusi su kėde, kaip ir kitos paliktos damos. Mano vyras grįžo pamokai įpusėjus, pakaušęs ir atsipalaidavęs, mat aukštu žemiau netyčia rado veikiantį barą.

– Šokis su kardais? – klausinėjo mokytoją, mirkčiojo damoms ir mėgino susigrumti su jų kavalieriais… Išgėręs Jonas tampa sąmojingas it ponas Bynas, bet tiems, kurie nesupranta angliško humoro, būna griežtas ir lietuviškai nepakantus. Prasidėjo riaušės, buvo iškviesta policija… Grįžome namo gavę vilko bilietą.

Bet esu ne iš tų, kurios pasiduoda! Slapčia padaviau paraišką dalyvauti „Lietuvos šokių dešimtuke“, o naktimis siuvausi sukneles… Mano partneris buvo visiška priešingybė Jonui: inteligentiškas, plastiškas, jautrus. Tiesa, per televizorių negalėjote manęs matyti, nes iškritau iš projekto dar šiam neprasidėjus. Televizija nerodo tik¬ro gyvenimo, nes tas labai netelegeniškas. Repeticijų salėje netikėtai pasirodė Jonas su medžiotojo drabužiais bei amunicija ir paskelbė nuščiuvusiai žiuri, kad jo žmona dešimtuke šoks tik per jo lavoną. Žiuri pa¬lindo po stalu, o mano įstabiai šoklus partneris nedelsdamas iššoko pro langą. O aš grįžau į virtuvę…

Laimei, netrukus visa Lietuva uždainavo. Pajutau, kaip manyje bunda Maria Callas… Švelnus pūkeli, ar žinai, kur mano laimė… Aišku, televizijoje!

Jūsų Aldona

Šaltinis: Žurnalas “Moteris” 2007.05
Iliustracija: Botero “Dancers”

Tikrieji patriotiškumo, meilės, nostalgijos, mirties ir garbės bei ilgesio jausmai išreiškiami vien tik kojomis… Taip mano šokių mokytojas patetiškai apibūdina tango. Dar jis sako: jausmų ir aistros šokis porai. Būtent porai. Bet neužsimirškite ir sykiu užsimirškite. Nes tango – ribotas laike. Jis dar kitaip vadinamas trijų minučių romanu.

Išjunk savo kūną, sakė mano šokių mokytojas. Palik įjungtą tik laiko pojūtį. Tik tu ir aš. Ir demoniška gyvenimo aistra. Šokdama argentinietišką tango, Marusia, užmiršk net savo

pačios kojas. Aistra. Demoniška aistra. Nei manęs, nei tavęs. Mes. Bendra judesių ir kvėpavimo sistema. Trys minutės. Viskas.

Mano šokių mokytojas pasimėgaudamas vadino mane Marusia. Prie visų. Tai mane labai erzino. Mudu šokome tango Paryžiuje. Tiksliau, jis mane mokė šokti tango viename iš vakarėlių, kur susirenka užkietėję šio šokio gerbėjai arba trokštantieji tokiais tapti. Aš priklausiau tiems, trokštantiesiems. Taip. Pati nežinau kodėl, bet pašėlusiai troškau išmokti šokti tango. Dar daugiau. Aš trokšte troškau kuo greičiau pamiršti Rytų Europą, iš kurios atsibeldžiau į Paryžių vos prieš porą mėnesių. Bijojau, kad nepritapsiu. Be to, man buvo siaubinga netgi mintis, kad kas nors iš naujųjų pažįstamų palaikys mane ruse.

Žodžiu, kenčiau. Leidau jam šaipytis iš manęs. Nors, prisipažinsiu, sykiu ir slapta džiūgavau, mat žinojau jo paslaptį. Jis irgi tik dėjosi tikru paryžiečiu. Nė iš tolo juo nebuvo. Mane pasiekė informacija, kad šokių mokytojas yra (!) lenkas emigrantas. Jam tuomet buvo gal keturiasdešimt.

Buvau nusprendusi ištverti viską, kad tik kaip nors įsitvirtinčiau. Mano svajonės akivaizdžiai pildėsi. Buvau priimta į uždarą tango klubą. Štai. Aš čia. Šoku tango Paryžiuje. Gegužė. Romantiškas pavasaris. Tai nepaprastai audrino mano ir šiaip jau per daug lakią vaizduotę. Esu laiminga, nors man ir nepatinka mano šokių partneris, visą šį naivų romantizmą verčiantis velniop. Nesvarbu. Aš ištversiu, galvojau beveik alpdama.

Tai nebuvo lengva. Ypač mane siutino šnibždėjimas į ausį. Atsipalaiduok, Marusia. Nebūk tokia išsitempusi, mano meile… Žinoma, aš buvau naujokė šiame keistame pasaulyje… Šokau išsitempusi tarsi styga. Tuoj, rodos, trūksiu zvimbdama. Turėčiau jausti malonumą, bet nieko nejaučiu. Jokio orgazmo. Tik pastengas. Nieko daugiau. Taip labai stengiausi, kad imdavo skaudėti nugarą. Akivaizdžiai persistengiau. Galima būtų sakyti, kad taip nieko gero neišeis. Ir tai būtų buvusi gryniausia tiesa. Turėčiau elgtis nuolankiai. Maloniai. Intymiai. Nesvarbu, kad šokių mokytojo koketiškas familiarumas varė mane iš proto. Atsipalaiduok, Marusia… Dieve, tuojau spirsiu jam į tarpukojį… Bet valdžiausi. Netgi šypsojausi…

Juk viskas atitiko mano svajonių gyvenimo scenarijų. Du emigrantai Paryžiuje. Šokantys argentinietišką tango. Ji – esu aš. Dieve! Sapnuoju! Tačiau jis yra štai šis tipas, juodai nusidažęs plaukus ir per daug prisikvėpinęs. Turėčiau prie jo glaustis. To reikalauja šio šokio specifika, o iš tikrųjų kiekviena mano kūno ląstelė trokšta jį stumti, užmušti ir netgi klykti iš pasišlykštėjimo….

Ištver-ti, sukomanduodavau sau. Nežinau, kam man šito prireikė, bet aš tvirtai nusprendžiau ištverti.

Nesusitapatink su savimi, įsakydavau sau. To jau per daug. Galvok, kad vaidini. Esi aktorė ir vaidini šokėją…

Bet vis tiek negalėjau atsikratyti jausmo, kad vaidinu ne šokėją, bet prostitutę. Nepurkštauk, pabardavau pati save. Gerai, jau gerai, sutikdavau su savo pačios priekaištu. Nusprendžiu, kad jausiuosi tarsi būčiau čekė Lisabonoje. Man tikrai pavyks viską užmiršti, galvoju. Net savo kūną. Net savo kojas…

Staiga praradau amą – man atsivėrė slaptingoji partnerio kūno kalba! Partnerio, kurio nekenčiau visa siela!

Netikėtai jo kūnas kažką pasakė, o manasis tą „kažką“ suprato. Ak. Jis tikrai buvo puikus šokėjas…

O pasakė (jo kūnas) štai ką: Graikija turi būti sugriauta.

Tą pačią akimirką pajuntu jį išraiškingai dedant ranką ant mano nuogos nugaros. (Vilkėjau juoda suknute su iškirpte per visą nugarą). Tai buvo labai tvirtas, vyriškas ir daug žadantis judesys. Graikija turi būti sugriauta… Dieve…

Išriečiu sprandą, įtempiu blauzdas, pasistiebiu, nors ir taip mūvėjau aukštakulniais batukais. Įkvėpiu per nosį ir drąsiai kilstelėju kairę ranką link jo peties, – net nesakyčiau, kad visas viltis reiktų sieti su Portugalija, – reiškė šis mano judesys.

2005 m.

Šaltinis: http://www.tekstai.lt
Iliustracija: Leonardo Faillace,
Serie “Afrodita”, 1987

Savo dešiniąja ranka jis glaudžia ją prie savo širdies, stabiliai išlaikydamas uždarą erdvę, neatsiveriančią į išorę. Jis niekuomet nespaudžia jos prie savęs, tik reaguoja į galimą priešinimąsi. Tai leidžia jai būti nuo jo tokiu atstumu, kokio ji pati nori. Kitaip būtų laužiama jos ašis ir ji būtų priversta priešintis. Moteris priešindamasi parodo, kokio atstumo ji nori. Tai ji gali padaryti tiesiogiai liečiantis kūnoų viršutinėms dalims. Ji glaudžiasi prie jo, jis švelniai ją apkabina uždėdamas ranką ant nugaros, o ji deda savo kairę ranką jam ant sprando.

Tačiau jeigu ji norėtų padidinti atstumą arba jeigu to norėtų jis, nes galbūt jam reikia daugiau erdvės atlikti sudėtingesnę figūrą ar sukinį, tuomet abiejų liemenys susijungtų netiesiogiai, sudarydami įtampos lanką. Tai reiškia, kad moteris atpalaiduoja savo kairę ranką ir visu svoriu remiasi į jo dešiniąją, o plaštaka laikosi už jo peties (esant didžiausiam galimam atstumui, kaip reikalauja kai kurios šio šokio stiliaus figūros, jos plaštaka laikosi už jo dešinio žasto).

Jis jai padeda apkabindamas ją dešine ranka po pažastimi. Jo kairioji ir jos dešinioji ranka uždaro įtampos lanką iš kitos pusės, tarp pečių, vidutiniame aukštyje. Visi penki rankų pirštai labai švelniai spaudžiami, ir tai leidžia stabiliau jaustis, kartu neprarandant malonumo, kurį teikia jausmingas prisilietimas. Alkūnės nukreiptos vertikaliai žemyn, pečiai nuleisti, atpalaiduoti. Vyras, spausdamas kairiąją ranką, uždaro įtampos lanką, tai tarsi tik abipusis pasyvus priešinimasis, panašiai kaip mums priešinasi spaudžiama siena. Abu jokiu būdu nespaudžia rankų pernelyg stipriai. Rankos turi yra sukurti dinamikos ir judesio reikalavimus atitinkančią įtampą, kuri sujungtų abiejų šokėjų liemenis.

Esant didžiausiam įmanomam atstumui, dešinioji vyro ranka yra ant moters stuburo, o esant mažiausiam – po pažastimi. Jis niekada neturėtų savo dešine ranka atverti sukurtos uždaros erdvės. Alkūnė yra toje pačioje linijoje su išorine dešiniąja jo torso riba. Todėl jis gali bet kuriuo metu, net ir atliekant sudėtingiausią judesį, laikyti moterį prie savo širdies. Jo kairioji, o jos dešinioji alkūnė yra nuleistos, kitaip būtų pažeistas kūnų paraleliškumas, ir jų lankas prasivertų, būtų panašus į atvirą V raidę.

Abiejų delnai, kuriais laikomasi apsikabinus, yra visuomet vienodu atstumu nutolę nuo pečių. Rankos per alkūnes sulenktos visada vienodu kampu, žastas ir dilbis sudaro vos didesnį negu 90° kampą.

Tango de salón, abu dilbiai ir alkūnės gali būti paraleliai vienas kito. Kai alkūnės nuleistos vertikaliai, lygiagrečiai tiesioms kūno ašims, jos padeda išlaikyti tiesias ašis ir leidžia krūtine pasvirti į priekį. Jeigu alkūnės kilstelėjamos, šokėjo laikysena iškrypsta ir jam nevalingai norisi spausti ranką. Tačiau rankos per įtampos lanką turėtų sujungti viršutines liemens dalis, tik sujungti, o ne tapti aktyviomis.

Vyras niekuomet neveda moters rankomis, nes tai sutrikdytų moters pusiausvyrą. Kairioji vyro ranka, jo krūtinkaulis ir jo alkūnės linkis, kuriuo jis laiko moterį priešais savo ašį, sudaro tvirtą trikampį, kurio kampai lieka fiksuoti kito atžvilgiu. Tik pečių sąnariai turi likti paslankūs. Ji švelniai priešinasi, subtiliai ir tolygiai remdamasi nugara, taigi savo ašimi į jo dešinę ranką. Taip jai perteikiamas kiekvienas jo judesys.

Petra Steidl, Ralf Sartori “Tango šokio erotinio prado galia”,
“Apsikabinimas ir įtampos lankas”, p.236-238
Iš vokiečių kalbos vertė Nida Matiukaitė
Tyto Alba, 2003 m.
Knygos autorių rasite adresu: http://www.tango-a-la-carte.de/