1953-aisiais metais tebuvau vargšas studentas, kuriam teko dirbti naktimis, kad galėtų studijuoti dieną. Jau tada labai mėgau tango ir jaučiausi nepaprastai laimingas, gavęs darbą viename tango bare pačiame Tokijo centre.

Tuo metu Japonijoje buvo labai populiaros viešos pirtys. Oro atakos sugriovė daugelį namų, todėl retas kuris galėjo sau leisti mėgautis prabanga – vonia savo namuose ar bute. Įprastai Japonijoje vonia ir tualetas įrengiami atskirose patalpose. Mūsų namuose vonios nebuvo, turėjome tik tualetą.

Todėl nuolat lankydavausi vienoje viešųjų pirčių, kuri buvo netoli tango baro, kuriame dirbau, ir ten mėgaudavausi atpalaiduojančiomis vonios procedūromis. Toje pirtyje buvo dvi milžiniškos vandens vonios. Viena pripildyta karšto, kita – drungno vandens.

Vieną vakarą rąžydamasis karštojoje vonioje, bandžiau atpalaiduoti rankų ir kojų raumenis. Jaučiausi toks atsipalaidavęs ir laimingas, kad nė nepajutau, kaip pradėjau švilpauti Eduardo Arolas „Derecho Viejo“, tango, kurį išmokau iš Juan D‘Arienzo singlo (anuomet vinilinės plokštelės buvo singlai).

Tik pabaigęs švilpauti, suklusau: kažkas iš kito vonios galo man atliepė švilpaudamas Juan D’Arienzo “El Flete”, – tango, kuris buvo kitoje tos pačios plokštelės pusėje.

Nuo to laiko mes esame geri draugai, ir nuolat susitinkame pasiklausyti tango. Mūsų tango draugystė, prasidėjusi, drįstu teigti, mums esant visiškai nuogiems ir skambant melodijoms iš tos pačios tango plokštelės, tęsiasi štai jau kone pusę amžiaus.

Šaltinis: Nabuo Hirasawa “Amistad al desnudo”, Tangoneón nº 13 Octubre 1998

Bandžiau ieškoti ir pirminio šaltinio, – buvo įdomu sužinoti originaliuosius tango, kurių vertimai pateikti tame straipsnyje, bet taip jo neradau.

Smagaus skaitymo!

Nuotrauka iš: http://www.skyscrapercity.com

Koks iš tiesų buvo tarpukario laikotarpis, jau niekada nesužinosime. Liko tik prisiminimai, memuarai ir liudininkų pasakojimai. Iš jų galima spręsti, kad tango šokis, muzika ir netgi jo įdainavimas buvo vertinamas prieštaringai.

Nors ir madingas, tango, kaip ir visos kitos svetimybės, nebuvo kultūra, kuri prisideda prie tautinės savimonės ir valstybės pamatų kūrimo. O ir oficialioji-tautinė nuomonė nebuvo palanki šiam sparčiai populiarėjančiam šokiui.

Ištrauka iš Lijanos Šatavičiūtės “Tautinės keistenybės tarpukario Lietuvoje”:

Aktualu buvo išmokti šokti tautinius šokius, kurie buvo išstumti ir retai tešokami. Apsižiūrėta ir pradėta teigti, kad “juose glūdi mūsų tautos siela”… Moksleiviams uždrausta šokti fokstrotą gimnazijoje vykstančiuose vakarėliuose. Spaudoje piktintasi 1932 m. studentų korporacijų užgavėnių baliais, kuriuose “tautiški žaidimai visai nešokta”, girdėjos tik “džazbandas” ir “erzac-muzika”.

Mokyklose per pertraukas mokytojai buvo skatinami mokinius mokyti tautinių ratelių ir žaidimų, o ne “bjaurių afrų ir kitokių laukinių tautų šokių”. Ypač kreiptinas dėmesys į ideologinę šių mokslų pusę. “Tautiškų ratelių ir dainų mokymas turėtų būti geriausiai pastatytas aplenktinose srityse, nes tautiniai žaidimai ir tautinės dainos yra viena iš priemonių nutautusioms sritims atlietuvinti”, – rašyta spaudoje.

Tautiniais šokiais pradėjo domėtis netgi Kauno ponios, pageidavusios juos šokančių studentų ir gimnazistų pasirodymus išvysti restoranų scenose greta tango, valso, fokstroto ir visai naujoviško šokio “frocadero” (taip ir buvo padaryta 1938 m. “Trijų karžygių” restorane).

Naujas žodis. 1930, rugsėjo 1, Nr. 16, p. 326.

Jeigu tarpukariu vyktų panašus vakarėlis, kokį dabar planuoja mūsų bendruomenė, tai jis, remiantis Lijanos Šatavičiūtės studija, atrodytų daugmaž taip: ponios ateitų pasipuošusios tautiniais drabužiais, būtų šokami rateliai, stalai serviruoti “lietuviškai”, o salę puoštų kunigaikščių portretai.

Ir jokių ten sidabrinių lapių ar tinklinių kojinių! Gintariniai karoliai, rūtelės kasose ir derliaus nuėmimo dainos!

Visą Lijanos Šatavičiūtės straipsnį galite perskaityti čia: “Tautinės keistenybės tarpukario Lietuvoje“

Vida Lisaitė

Straipsnį apie tango užuomazgas Lietuvoje tarpukario laikotarpiu atsiuntė Vida Lisaitė.
Straipsnyje panaudota jos mokslinio darbo “Argentinietiško tango sklaidos ypatumai Lietuvoje bei Prancūzijoje. Kūniškos tapatybės formavimasis” medžiaga bei interviu su kolekcininku Algirdu Motieka, užrašytu autorės 2009 m.

Tango į Lietuvą atkeliavo XX a. III-jame dešimtmetyje iš didžiųjų Europos miestų. Vokietija, Prancūzija, Lenkija buvo pagrindinės šalys, iš kurių į Lietuvą patekdavo kino filmai, plokštelės bei kita, su tango susijusi informacija.

Manoma, kad pirmosios žinios apie tango Lietuvos gyventojus pasiekė kinematografo dėka: kinuose rodydavo filmus, kuriuose grodavo tango muzika, buvo šokamas tango.

Deja, šis tango buvo europietiškas, tačiau jis sukėlė didžiulį susidomėjimą, kuris užvaldė ne tik muzikos ir tekstų kūrėjus bet ir aukštuosius visuomenės sluoksnius.

“Tango šokdavo poniutės, jei Europoj, tuoj ir čia mada ateidavo. Jos ten prisipirkdavo plokštelių, prisižiūrėdavo kaip ten kas šoka, o grįžusios į Lietuvą galėdavo pasipuikuoti.” (kolekcininkas Algirdas Motieka)

Lietuvos kultūriniame gyvenime ypač aktyviai dalyvavo žydų menininkai. Estradinis žanras nepaprastai išpopuliarėjo, restoranuose ir kavinėse muzikantams būdavo dosniai atsilyginama. Pajutę paklausą, žydų menininkai Lietuvoje ėmė kurti tango muziką, žodžius, dainuoti bei įrašinėti muziką. Vieni žymiausiųjų – Danielius Dolskis, Danielius Pomerancas, Moišė Hofmekleris.

Nemažai tango instrumentinės muzikos bei dainų yra sukūrę ir lietuvių kompozitoriai. Pirmasis lietuvišką tango „Regina“ sukūrė P. Plechavičius. Šį kūrinį jis dedikavo savo tetai Reginai vardadienio proga.

Plokštelės įrašas padarytas 1938 m. Rygoje, o ją įdainavo S. Graužinis. Žinoma, šis kūrinys Lietuvoje buvo paplitęs daug anksčiau, nei kad buvo įrašytas. Tuo metu buvo sukurti ir dabar mums gerai žinomi kūriniai, tai J. Byros „Širdele mano“, S. Gailevičiaus „Ruduo“, St. Graužinio „Nuvytusios alyvos“, „Naktis be mėnulio“, „Bučiuok mane“, V. Oranto „Tango“.

Įrašai buvo atliekami Londone, Kopenhagoje, Berlyne bei Rygoje. Solistui pritardavo smuikai, Havajų gitaros, akordeonas, neretai ir pučiamieji instrumentai.

Tango muziką propagavo, ją kūrė Lietuvoje J. Byra, A. Dvarionas, A. Šabaniauskas, V. Orantas, E. Gailevičius, N. Naikauskas ir kiti.

Deja, anuomet Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių tango buvo laikomas amoraliu, todėl neretai plokštelėse nebuvo rašomos dainininkų ir kūrėjų pavardės, o tiesiog „su įdainavimu“. Priešingu atveju atlikėjas būtų susilaukęs daugelio pasmerkimo, užsitraukęs gėdą.

“Jonas Byra rašė tango, jis buvo dar ir operos solistas, vienas iš nedaugelio, kuris lįsdavo į estradą. Jei liaudies daina, romansas, rašydavo – įdainavo J. Byra, o jei koks tango ar fokstrotas – su įdainavimu. Neleido. Tada labai prastai žiūrėjo į tą tango. Skaitė labai žemo lygio. Niekas nenorėjo būti pajuokos objektu. Tango buvo laikomas amoraliu, ir kitur tas pats buvo.” (kolekcininkas Algirdas Motieka).

Prasidėjus II-jam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus sovietams, tango buvo išstumtas iš visuomenės gyvenimo. Už plokštelių laikymą namuose grėsė tremtis į Sibirą, todėl daugelis įrašų buvo sunaikinti būtent tuo metu.

Į Lietuvą tango sugrįžo tik po 60-ties metų…
Nuotraukų autorė Vida Lisaitė
Iliustracija iš www.todotango.com

Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė

1999 metais jos galerijoje “Kairė-Dešinė” dažnai būdavo Argentinos lietuvių. Nie vienas beveik nekalbėjo angliškai ar lietuviškai. Bet vienas kitas girdėjo ar netgi truputį mokėjo tango. Katalina kartu su Lola Šalteniene sumanė organizuoti vakarą, kuriame būtų grojamas ir šokamas tango – tik… Lietuvoje niekas jo nešoko!

Galbūt tai būtų dar vienas įdomus straipsnis iš Pietų Amerikos lietuvių menininkų gyvenimo, jei ne viena svarbi istorinė detalė: Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė buvo pirmoji, kuri panoro Lietuvą supažindinti su argentinietišku tango.

Maria Angeles ir dar mažai kam anuomet pažįstamas Juan Eduardo Šlekys Riffel (aka Gimenez. O gal Jimenez?) buvo pirmieji tango mokytojai, per 2 mėnesius leidę 5 poroms lietuvių pasijausti taip, tarsi jie būtų šokę tango visą savo gyvenimą!

Gražus vakaras pasibaigė, o šokėjai nenorėjo išsiskirstyti. Tango pamokos tęsėsi, o kartu su jomis – griausmingi pasirodymai miesto scenose ir kavinėse, restoranuose.

Buvo smagu. Kartais net labai. O smagiausia žinoti, kad mes vis dar susitinkame ir bendraujame su tais žmonėmis, kurie anuomet atėjo į pirmąsias tango pamokas galerijoje “Kairė-Dešinė”, kurias sumanė dailininkė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė.

Ačiū jai už tai!
J. Sereikaitės straipsnis “Sudžiovintas tango žiedlapių liūdesys”

Šaltinis: Bernardinai.lt

Tango žiedlapiai

nuotrauka iš: VILNIAUS GRAFIKOS MENO CENTRAS

Kiekvienas Elvyros atspaudo lakštas – gyvas, jame apstu įvairių žolelių, žiedlapių, šviesos žaismo. Jos atspaudai faktūriniai, kai kurie reljefiniai, su įaustais siūlais, iškiliomis linijomis. Vaiko ranka, laikantį obuolį, didžiulės vėduoklės, pilnos žydinčių aguonų, rožės, braškės, spiralės, bateliai, rankos, moterų ir vyrų figūros, balti popieriniai bokštai su įspaustais bagambilijos žiedlapiais, rudens lapai – tikras herbariumas, rafinuotas, nostalgiškas, tačiau jautrus dailininkei svarbių simbolių pulsavimas popieriuje. Raudona, karneolio, sudžiūvusios rožės spalva, kraujo ir vyno pustoniai – jos paveikslų skambėjimo akcentai, įgimto muzikalumo išraiška. Jie spindi kaip didžiuliai drumsti rubino kristalai baltuose lyg jūros kriauklės, lyg trapi kreida su pirmykščių, prieš milijonus metų suakmenėjusių organizmų ir žolių įspaudais popieriaus lakštuose, įgyjančiuose vis kitokias formas: apvalias, trikampes, netaisyklingas, su išsidraikiusiais iš kraštų siūlais, lyg būtų apibrizgusios servetėlės.

Popierius čia įgyja visai kitą vertę, lyg foliantams viduramžiais naudota brangi veršiukų oda, jis gali keistis, transformuotis, jis nėra standartinis baltas lapas, o gyvas mikroorganizmas, turintis savo istoriją.

2007 m. Kaune, „Aukso pjūvio“ galerijoje Verslo lyderių centre, E. K. Kriaučiūnaitė kartu su grafike Nijole Mažeikyte surengė parodą „Nijolė ir Katalina“. Ji apdovanota daugybe premijų Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkė ne tik kuria, bet ir organizuoja parodas, pristato kitus grafikus užsienyje, vadovauja rankų darbo popieriaus gaminimo seminarams. Tačiau Elvyros Katalinos kūrybinio braižo neįsivaizduotume be tango ritmų ir Argentinos. Visi mes atėję iš savo vaikystės. Todėl nenustembi jos grafikos atspauduose išvydusi iš tos temperamentingos kultūros atklydusius rožių, vėduoklių motyvus, aistrą, žaismingumą, šokį.

Jos dirbtuvėlėje groja nostalgiška A. Piazzollos muzika, sukurta tango ritmu, sakoma, kad ilgai jos besiklausaydamas gali susirgti depresija. Elvyra atneša matei skirtą indelį, aptrauktą kailiuku, ir specialų arbatos gėrimo šiaudelį – bombilą paauksuotu galiuku, kuris keliauja lyg draugystės pypkė.

„Buenos Airėse rytais mama mane žadindavo mate, kurią išgėrus prašviesėdavo akyse. Tai pirmos vaišės atėjus svečiui, vienam ją gerti nėra stimulo, nes matė – tai bendravimas“.

Elvyra atverčia daugiau nei prieš keturiasdešimt metų ispaniškai rašytus biologijos sąsiuvinius su priklijuotais sudžiovintų rožių žiedlapiais, o senoje nuotraukoje ji, penkiolikmetė, su motina ir vyresne seserimi tebeplaukia atminties vandenimis. Paauglystėje, kai tėvai po Stalino mirties nusprendė grįžti į Lietuvą, jautėsi išplėšta iš savo aplinkos.

„Esu iš kito pasaulio, nors nepasakyčiau, kad būčiau temperamentinga, veikiau išoriškai rami, bet viduje viskas verda. Nuo gimimo laikiau save argentiniete: jei mama pakalbindavo autobuse lietuviškai, paraudonuodavau ir atsakydavau ispaniškai. Viduje tvyrojo dualizmas, galvodavau, jei kada nors Lietuva su Argentina kariaus – turėsiu nusižudyti“. Ji pasakojo apie vaikystęs, paauglystę Buenos Airėse ir dramatiškas permainas grįžus į Lietuvą.”

Viena kultūrinė erdvė

Tango kaip muzika ir kaip šokis nepriklauso jokiai šaliai, jokiai tautai. Tiksliau pasakius, tango yra Río de la Platos simbolis. O kas yra toji Río de la Plata?

Visų pirma, tai – didžiulė upė, sujungusi kitas dvi – Paranos ir Urugvajaus upes. Antra, tai – geografinė erdvė, apimanti Urugvajaus ir Argentinos – Buenos Airių, Santa Fe, Entre Rios – provincijas.

Ir, žinoma, tai yra kultūrinė erdvė, jungianti dvi tautas, turinčias tas pačias šaknis, daugiausia sukurtas imigrantų, kalbančias ta pačia kalba, nežiūrint kai kurių tarimo ar dialekto skirtumų, ir puoselėjančias tas pačias vertybes, nepaisant istorinių ir politinių šalių sąlygų.

Tango užgimė šioje kultūrinėje erdvėje paskutinįjį 19-ojo amžiaus ketvirtį, ir niekas šiandien negalėtų pasakyti nei nei dienos, nei valandos, kada tai įvyko, nes tai – nuolatinio istorinio ir sociologinio proceso rezultatas.

Jeigu kalbėsime rimtai ir atsakingai, nei Argentina, nei Urugvajus neturi jokios teisės į autorines tango teises. Bet abi šalys, įsikūrusios abipus Río de la Platos krantų, dėl tų pačių priežasčių gali save laikyti tango tėvynėmis. Tango užgimė dviejuose miestuose-uostuose prie upės, kuri savo dydžiu galėtų prilygti jūrai.

“Cumparsita” – vienas žymiausių, o tiksliau pasakius pats žymiausias ir lengviausiai atpažįstamas tango visame pasaulyje. Visuomet, jei tik reikia pacituoti tango (ar situaciją, kurioje jis galėtų užsimegzti), dažniausiai griebiamasi šios melodijos, nesvarbu kas tai būtų – “Na palauk!” devyniolikta serija ar “Džiaze – vien merginos”.

Šį tango (pradžioje sumanytą kaip maršą) 1917 m. sukūrė dvidešimtmetis teisės studentas Gerardo Humberto Matos Rodríguez (1897-1948) Motevidėjuje (Urugvajus) vykstančiam užgavėnių paradui, kuriame turėjo dalyvauti su studentų brolija.

Šis tango išpopuliarėjo, kai argentinietis Pascual Contursi parašė jam žodžius ir jį įdainavo Carlosas Gardelis. Nuo to karto Urugvajus ir Argentina nepasidalina šio tango.

“Tai ne argentinietiškas, tai – urugvajietiškas tango! Jis toks argentinietiškas kaip ir jūsų Maldyvų salos!”,

- mina ant nuospaudos urugvajiečiai. Argentiniečiai atrėžia:

“Jei ne gabūs Argentinos menininkai, kurie jį patobulino, niekam jūsų užgavėnių maršas nebūtų įdomus”.

Dar kiti diplomatiškai vadina šį kūrinį el tango argentino-uruguayo, siekdami išvengti politiškai nekorektiško el tango argentino.

Kartą Matos Rodríguez’ui buvo pasakyta:

“šis kūrinys gal ir yra urugvajietiškos kilmės, bet kadangi žymiausio pasaulyje tango žodžius sukūrė argentiniečiai, jį reikėtų laikyti argentinietišku”.

Į tai Matos Rodríguez’as atsakė:

“Ką gi, tuomet ir grokite savo žodžius!”.

Be abejonės, “Cumparsita” – pats žymiausias ir pats svarbiausias tango.
Tai – tango himnas.
Štai kodėl dažniausiai milongos baigiamos šiuo kūriniu.

Daugiau apie tango užuomazgas ir konkurenciją tarp Argentinos ir Urugvajaus (aš tik bandau įsivaizduoti, kas dedasi stadionuose, kai susitinka tų šalių nacionalinės rinktinės!) skaitykite Tango Balso tinklapyje: Tango Río de la Platoje

Ši moteris – Paquita (tariame: [pa'kita]) Bernardo. Gimusi 1900 m. gegužės 1-ąją Buenos Airių Villa Crespo rajone, ji buvo pirmoji profesionali argentiniečių moteris bandoneonininkė ir orkestro dirigentė. Nepamirškime, kad tai buvo epocha, kai ne tik grojimas bandonija, bet ir dirigavimas orkestrui buvo laikoma išskirtinai vyriška prerogatyva, o pati bandonija kaip instrumentas – nelabai tinkančiu groti moteriškei.

1921 m. ji pristatė savo unikalų orkestrą “Orquesta Paquita” Dominguez bare, esančiame Corrientes gatvėje. Šiame orkestre taip pat grojo tokie iškilūs muzikantai kaip smuikininkas Elvino Vardaro ir Osvaldo Pugliese, – vienas garsiausių tango pianistų ir tango kompozitorių, šiame orkestre pradėjęs savo karjerą. Orkestre – vien tik jauni žmonės, kaip ir pati Paquita. Šiame bare pirmą kartą nuskambėjo jos tango “Floreal”. Pasakojama, kad jo pasiklausyti susirinkdavę tiek žmonių, kad policija buvo priversta nukreipti eismą iš Corrientes į Paraná gatvę.

Paquita buvo ne tik muzikantė ir dirigentė. Ji kūrė muziką. Be “Floreal”, kurią įrašė Carlos Cobían, reikėtų paminėti “La Enmascarada” ir “Soñando”, kurią įrašė Carlosas Gardelis.

Tenka tik apgailestauti, kad neišliko jokių diskografinių įrašų, įrodančių Paquitos Bernardo muzikinį talentą ir paveldą. Paquita Bernardo mirė 1925 m. balandžio 14 d. būdama vos 25 metų.

Šaltiniai: “Letra Maleva” Nr. 0, Mayo 2001,
“Letra Maleva”, Nr. 10. Febrero 2003,
www.todotango.com

Taip nusikaltėliai vadindavo būdą susikalbėti tarpusavyje, kad teisėsaugos organai nesuprastų apie ką jie kalbasi. Sakoma, kad lunfardo – tai debute chamuyar canero. Debute reiškia gerai, puikiai; chamuyar – kalbėti tyliai, o canero – na, taip vadindavo asmenis, kurie yra en cana, arba kitaip sakant, sėdi kalėjime. Taigi išvertus šį posakį, lunfardo reikštų “nuteistųjų sugebėjimą susikalbėti tarpusavyje tyliai”.

Argentiniečių rašytojas Edurardo Pérsico apibūdina lunfardo kaip „pokalbį tarp dviejų, kad jo nesuprastų trečiasis“. Tai baisus apibūdinimas, nes jis apima lingvistines slėpynes ir dviprasmybes, vienos monetos pusės parodymą ir kitos slėpimą, kad tas, kuris pirktų, bet kokiu atveju apsigautų. Todėl lunfardo leidžia pasakyti tai, kas niekada nebuvo pasakyta, iškreipti, suklaidinti, apmulkinti klausytoją nuvedant jį visai kitu keliu, tuo pačiu parodant tokį gyvenimą ir laiką, kuris yra neišvengiamas.

Šis nusikaltėlių žargonas lunfardo susidarė ispanų, galų, italų, vokiečių, anglų, prancūzų, hebrajų kalbų pagrindu, tačiau jam įtakos turėjo ir aborigenų kalbos kaip guarani, quichua, araucano, mapuche ir kt.

19 a. pabaigoje – 20 a.pradžioje į Argentiną plūstelėjo didelė imigrantų banga. Neturtingi, neišsilavinę, profesijos neturintys imigrantai įsikūrė sparčiai augančiose Buenos Airėse, daugiausia – jų priemiesčių barakuose, kur kaiminystėje gyveno žemiausių socialinių sluoksnių vietiniai gyventojai. 1855 m. Buenos Airėse buvo 92 000 gyventojų, o 1914 m. – 1 576 000. Nuo 1869 iki 1914 m. atvykėlių skaičius beveik prilygo vietinių skaičiui. Pvz. 1887 m. mieste gyveno 432 000 gyventojai: 228 000 buvo užsieniečiai (138 000 iš jų italai), o 204 000 – argentiniečiai.

Policija, siekdama, kad visi būriai suprastų šį nusikaltėlių dialektą, 1897 metais išleidžia pirmąjį lunfardo-ispanų kalbų žodyną, kuris vėliau buvo nuolat papildomas.

Daugiausia imigrantų atvyko iš Italijos ir Ispanijos, dažniausiai tai buvo vieniši vyrai nuo 15 iki 35 metų. Netrukus mieste susidarė demografinis disbalansas: 1887 m. gyveno 243 000 vyrų ir 190 000 moterų, 1914 m. 850 000 vyrų ir 726 000 moterų.

Šios sąlygos neišvengiamai įtakojo prostitucijos augimą. Norėdami pasilinksminti jaunieji imigrantai eidavo į viešnamius, kur sutikdavo kreolus, arba compadrito.

Compadrito – uosto priemiesčių rajonų gyventojas, muštynių provokuotojas ir priekabių ieškotojas, emocingas pagyrūnas krentančia į akis apranga: kelnės susiaurintomis klešnėmis á la francesa, trumpas įliemenuotas švarkelis su pintų juostelių apvadais, plačiabrylė skrybėlė, nuleista ant akių ir aulinukai „kareiviška“ pakulne.

Viešnamiuose buvo pradėti groti pirmieji tango. Prieš pasitraukdamos į kambarius, viešnamių darbuotojos pašokdavo su klientu. Šių tango tekstai buvo turtingi nešvankybių, kurioms išreikšti buvo naudojamas lunfardo žodynas. Manoma, kad viešnamiai buvo viena tų vietų, kur compadrito nusiklausė imigrantų žodyno ir greitai išmoko šio paslaptingo atvykėlių žargono.

Vesre

Be įvairių kalbų įtakos, viena svarbiausių lunfardo ypatybių yra taip vadinamas vesre žodžių darybos būdas.

Revés m – 1) išvirkščioji audinio pusė; 2) kirtis atgalia ranka; 3) prk. bėda, nelaimė, neganda; 4) šnek. nuotaikos pasikeitimas Ø al revés de priešingai, atvirkščiai; del revés išvirkščiai, atvirkčiai.

Vesre (arba: verres, verse, resve) – nuo ispanų k. žodžio revés, kurio skiemenys sukeisti vietomis. Vesre – tai tam tikras morfologijos (žodžių darybos) būdas, kai žodžio skiemenys tyčia sukeičiami vietomis, išgaunant netikėtus skiemenų derinius. Taip

• café (kavinė) tapo feca
• macho (vyras) – choma,
• blanco (baltas) – coblán,
• negro (juodas) – grone,
• calor (karštis) – lorca,
• vino (vynas) – novi,
• tinto (raudonas) – totín,
• casa (namas) – saca,
• barrio (kvartalas) – rrioba.

Vesre metodas taikomas tik daiktavardžiams, todėl kalbėti grynu vesre neįmanoma. Kad ir kaip žaismingai atrodytų šis žodžių darybos, nesusigundykite sukurti naują vesre žodį ir įvesti jį į kasdienį vartojimą. Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Visų pirma, kad šį žodį suprastų klausytojas, reikalingas didžiulis pastarojo susikaupimas, antra, klausytojas turi pritarti tokiam žodžio vartojimui, įtraukti jį į savo žodyną ir skleisti jį savo socialiniame lauke. Jeigu dviskiemeniai žodžiai dešifruojami palyginti nesunkiai, su triskiemeniais bus daug sunkiau:

• chochamu – muchacho (vaikinas),
• ortiba – batidor (skundikas),
• chelibo – boliche (sendaikčių parduotuvė),
• yorugua – uruguayo (urugvajietis)

Tango ir lunfardo

Natūralu, kad šis žodynas buvo pradėtas naudoti ir tango tekstuose. kuriems ji suteikė ypatingą jausmą ir atspalvį. Praktiškai nėra nei vieno tango teksto, kuris būtų parašytas gryna ispanų kalba. Lunfardo žodynas – tai tango tekstų prieskonis.

Laikui bėgant lunfardo pasiekė visus socialinius sluoksnius: tam įtakos turėjo tango tekstai, teatras ir publicistika. Antrajame dešimtmetyje vienameiksmės komiškos pjesės ir populiarioji spauda pamažu nyko, bet tango ir lunfardo ryšys darėsi vis ryškesnis. Trečiajame dešimtmetyje radijo radijo dėka lunfardo pasiekė ir tas vietas, kuriose jis iki tol ne tik buvon netoleruojamas, maža to , radijas savotiškai legalizavo šį žodyną, kadangi iki tol jis buvo vartojamas tik žemesniųjų socialinių sluoksnių. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kalbos puristai pasiekė, kad lunfardo vartojimas radijo transliacijose būtų uždraustas. Tiesa, nebuvo išleistas joks raštiškas įsakymas ar nurodymas, tačiau autoriai buvo priversti arba peržiūrėti savo tango tekstus ir pakeisti lunfardo žodžius, arba susitaikyti su mintimi, kad jų tango niekada nebus viešai grojami. Nenuostabu, kad tuo laikotarpiu sukurtuose tango lunfardo žodžių nepasitaikė. Perono vyriausybė išsaugojo šį potvarkį iki pat ketvirtojo dešimtmečio pabaigos…

Žinotina, kad:

1. Lunfardizmai yra argentinizmai, net jeigu jie ta pačia ar panašia reikšme naudojami ir kitose ispaniškai kalbančiose šalyse. Tačiau yra daugybė argentinizmų, kurie nėra lunfardizmai (tai tarminė leksika, būdinga tam tikriems Argentinos regionams).

2. Lunfardizmai yra šnekamosios kalbos leksika. Tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis šnekamosios kalbos žodžių nėra lunfardizmai, tai – neologizmai arba naujadarai, skoliniai, vertiniai.

3. Lunfardizmai yra grynos Buenos Airių ir jų apylinkių tarmybės. Vis dėlto daugelis lunfardo žodžių yra naudojami ir likusioje šalies dalyje, ypač miestuose.

4. Egzistuoja įvairių profesijų, tam tikros sferos žargonizmų. Lunfardizmais galima laikyti tik tuos, kurie yra naudojami ne tik vienos srities ribose, o didesnės visuomenės dalies.

Dabar, kai jau žinote lunfardo darybos ypatybes, atspėkite, ką reiškia žodžiai gotán ir farlundo?

Šaltiniai:Ispanų-lietuvių kalbų žodynas. Valdas V. Petrauskas. Vilnius, leidykla “Žodynas”, 2001

Paveikslas: Botero “Ladron”

Kodėl ir šiandien šokame penktojo dešimtmečio tango?
Kodėl egzistuoja tiek daug skirtingų tango stilių? Kaip ir kodėl jie atsirado? Kaip jie vadinami?
Kas yra salón tango, ką reiškia tango milonguero?

Į šiuos klausimus ne visuomet lengva ir įmanoma tiksliai atsakyti.

Pirmiausia, mes žinome daugybę faktų apie Argentinos tango ištakas bei jo ankstyvąjį laikotarpį, apie didelę jo įtaką Europoje XX a. pradžioje ir tolesnį jo vystymąsi įvairiose valstybėse. Tačiau apie jo raidą pačioje Argentinoje žinome kur kas mažiau, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie vyko prieš 40–50 metų. Po jų sekė ištisi karinės diktatūros Argentinoje dešimtmečiai, kuriuos išgyveno kelios argentiniečių kartos.

Antra, tango istorija Argentinoje daugiausia buvo perduodama žodžiu. Jeigu apie tango, kaip socialų šokį (socialus tango – tango, skirtas bendravimui, o ne pasirodymui) 4–6 – ajame dešimtmečiuose paklausinėtume dar gyvų amžininkų, išgirstume įdomių istorijų ar net anekdotų. Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šie pasakojimai yra dabartinių 60–70 – mečių prisiminimai, todėl labai subjektyvūs. Amžininkai savo istorijose dažnai hiperbolizuoja savo ir savo artimųjų reikšmę, tačiau jų prisiminimai yra vieninteliai, galintys nukelti mus į tą laikotarpį, kai Argentinos tango buvo įprasta kasdieninio gyvenimo dalis.