Apie muzikos interpretavimą, šokėjo ir muzikos santykį modernioje kultūroje rašo Dr. Gediminas Karoblis straipsnyje “Šokdinanti muzika”.

Šokdinanti muzika

Fenomenologinis šokio tyrimas negali neatkreipti dėmesio į muzikos ir šokio santykį. Ir pirmiausiai, kaip įprasta, dėmesys nukrypsta į skirtumus. Šokėjas kitaip klausosi muzikos nei muzikas (pavadinsiu taip žmogų, kuris nebūtinai yra muzikantas ar muzikuojantis, tačiau mėgsta ir moka klausytis muzikos). Muzikas klausosi muzikos ausimis, o šokėjas „klausosi“ muzikos kūnu. Ir vienas, ir kitas „išgirsta“ ne tą patį. [1]

Šokėjas nevertina muzikos kūrinio kaip savarankiškos meno rūšies pavyzdžio. Gali būti, kad puikiausia muzika jo kūnui nieko nepasako. Tuomet tiesiog ta muzika nėra šokdinanti muzika. Ir atvirkščiai – net ir (pa)prasta muzika netrukdo šokti. Užtenka ritmiško garso ir kūnas savaime ima šokti. Gerai, kai abu šie skirtingi aspektai – galia šokdinti ir savaiminė vertė – muzikoje sutampa, kaip, pavyzdžiui, Piotro Čaikovskio kūryboje. Bet jie gali ir nesutapti. Tuomet muzikos erdvėje (arba muzikinio bibliotekos skyriaus patalpoje) lieka tik nedidelis skyrelis (stalčiukas) su pavadinimu Šokių muzika arba Pop-muzika, kuris nėra labai gerbiamas, nes muzikams atrodo, kad čia muzika tampa tik (pa)prasta priemone – šokio tarnaite.

[1] Ingardenas teisingai atkreipia dėmesį į išankstinių nuostatų įtaką muzikos tyrinėjimams: „absoliučiai būtina pradėti nuo betarpiško muzikos patyrimo, ką įvairios egzistuojančios teorijos taip vadinamos muzikos estetikos ir psichologijos srityje pernelyg stipriai sąlygodavo bendru filosofijos ir konkrečių mokslų lygiu duotosios epochos metu ir dėl to perkrautos kia kuriomis išankstinėmis teorinėmis nuostatomis, kurios labai apsunkina įsigilinimą į faktus, duotus aktualiam patyrimui“ (Roman Ingarden, “Muzikalnoje proizvedenije i vopros ego identičnosti” //Issledovanija po estetike, s. 403-404). O taip pat atkreipia dėmesį išankstinės nuostatos reikšmę klausymuisi, įvesdamas klausymosi būdo sąvoką (ten pat, p.413). Deja, pats Ingardenas abejoja dėl šokėjo klausymosi būdo galimybės, ko gero manydamas, kad šokėjo klausymosi būdas pažeidžia fenomenologinės redukcijos principą – muzikinio kūrinio grynoji duotybė „suteršiama“ šokėjo „išsiblaškymo“, kaip jau galima numanyti iš anksčiau cituotos frazės: „galima abejoti ar taip vadinamoji „šokių muzika“, naudojama tik kaip priemonė šokančiųjų ritmui palaikyti ar norui „išsikrauti“ judesiais sužadinti, gali būti vadinama „muzika“ griežta šio žodžio prasme“ (ten pat, p.447). Tai rodo, kad pats Ingardenas neperžengia moderniųjų laikų muzikologų apibrėžto akiračio: klasikinės muzikos kaip vienintelės rimtos ir vertos muzikos vardo eurocentriškos sampratos. Beje, išankstinį Ingardeno analizės akiratį aiškiai atskleidžia ir problemų, kurias jis laiko spręstinomis pasirinkimas: Ingardenas svarsto europietiškos tradicijos problemą – romantizmo laikotarpio programinės muzikos santykį su modernia abstrakčia muzika, atmeta muzikos daugiasluoksniškumą, kai tuo tarpu be šios sąvokos negalima net pradėti afrikietiškos muzikos analizės. Dauguma jo pastabų apie afrikietišką muziką apskritai neatlaiko kritikos: afrikietiškoje muzikoje yra tiek daug ritminių sluoksnių, jog europietiškai klausai tai savaime nėra suprantama, todėl europiečiui (kaip antai, Ingardenui) natūraliai atrodo kaip triukšmas ar tiesiog garsų koegzistencija (ten pat, p.447;487).

Kodėl filosofai, netgi tie, kurie daug dėmesio skiria menui, visiškai ignoruoja šokį? Kodėl šiais laikais šokis laikomas “moterišku” užsiėmimu, o grakštus šokio judesys laikomas nevyrišku? Kodėl mokykloje mamos mergaites veda į šokių pamokas, o berniukus – į krepšinio treniruotes? Kodėl energingas vyriškas šokis, atliekamas moters, priimamas kaip feministinis iššūkis visų pirma – jos vyrui, vyrams, visuomenei, ir galiausiai – laikomas tiesiog nepriimtinu moteriai šokio būdu?

Atsakymus į šiuos klausimus rasite ištraukoje iš Gedimino Karoblio disertacijos, “Šokis ir lytiškumas”.

Pradžioje forma reikalinga.
Paskui išsisklaido abejonės ir trikdžiai.
Galiausiai forma tampa džiaugsminga,
Ir išraiška pasidaro beformė.

Visose veiklos srityse, taip pat ir dvasingumo srity, tenka pradėti nuo tam tikrų taisyklių, metodų
ir ritualų. Net ir žavėdamiesi mokytojų virtuoziška, tarsi be pastangų veikla, nepamirškime, kad tokiam lygiui pasiekti reikia laiko.

Pavyzdžiui, šokis. Pradedantysis turi kartoti pagrindinius žingsnius, itin kruopščiai nugludindamas kiekvieną kryptelėjimą ar judesį. Nors toks pabrėžtinas dėmesys formai gali sukaustyti mokinio judesius, mokytis jos vis tiek reikia. Galiausiai mokinys išmoks atsipalaiduoti, žingsniai pasidarys natūralūs ir šokis virs džiaugsmu, švente. Dabar jau šokėjas šoks taip spontaniškai, taip stebuklingai, kad formos mes nebepastebėsime, tiksliau – ji ištirps šokio tėkmėje, grakštume, savitume ir grožyje.

Tas pat tinka ir dvasingumui. Iš pradžių visi apribojimai ir pratybos gerokai varžo. Pagaliau pasiekiama pakopa, kai pradedama medituoti visiškai natūraliai. Kiekviena diena nauja, gaivi ir pilna nuostabių įžvalgų. Pasaulį priimame tokį, koks jis yra – abejonės nublanksta, o kasdienybė užleidžia vietą sielos apžavams. Forma tampa nebesvarbi.

Šaltinis: Deng Ming–Dao “365 DAO: Įžvalgos kasdienybei”.
Vertimas: Mindaugas Dapkus.
Nuotrauka: Jochem Wijnands.

Tuo tarpu daugybė tango šou artistų pasklido po pasaulį rodydamiesi scenose ir rengdami meistriškumo pamokas, kuriose troško dalyvauti kiekvienas. Tokį Argentinos tango ir pamatė pasaulis… Režisuojamą sceninį tango.

Tikrieji milonguero niekada nesistengė išvykti iš Buenos Airių ir mokyti šito kažkur kitur. Galbūt dėl to, kad milonguero tango nėra skirtas pasirodymui, scenai? Ir tik apsilankę Buenos Airių milongose (tango vakaruose), tango entuziastai iš viso pasaulio patyrė, kad tango, kurio jie mokėsi namuose visiškai skiriasi nuo to, kurį jie išvydo Argentinoje ir pajuto, kaip sunku pritaikyti savo šokio įgūdžius, norint šokti socialiai (t.y. neribojant kitų šokėjų erdvės) sausakimšose šokių aikštelėse.

Žinoma, nuostabu yra tai, kad galime rinktis. Kai galime. Šou – ar milonguero. Efektingas ir sudėtingas choreografijas, ar paprastą, bet gilų jausmingumą. O gal abu? Kiekvienas einame savo keliu.

Daugybė aistringų tango šokėjų mėgaujasi milonguero tango: subtiliu kontaktu su partneriu, kurį teikia glaudus apsikabinimas, kada nebelieka vietos apsimestinumui ir imituojamai aistrai,– tiktai dviejų žmonių vidinė ramybė, pasitikėjimas, pagarba kiekvieno iš mūsų išskirtinumui, turtingai tango muzikai.

Šaltinis: ToTango