Bandžiau ieškoti ir pirminio šaltinio, – buvo įdomu sužinoti originaliuosius tango, kurių vertimai pateikti tame straipsnyje, bet taip jo neradau.

Smagaus skaitymo!

Nuotrauka iš: http://www.skyscrapercity.com

kviečia Jus į parduotuvės atidarymą, kurio metu Jūsų lauks karštas kalėdinis vynas, nuotaikingi pasirodymai
ir tik parduotuvės atidarymo dieną – 20% nuolaida visoms parduotuvėje esančioms prekėms!

Renginys vyks: gruodžio 12 d., šeštadienį, 14.00 – 17.00
Renginio vieta: Verkių g. 29, prekybos centras “Parkas”, 2 a., Vilnius.
Tel. pasiteiravimui: 8 611 02 411
El.paštas pasiteiravimui: dancemakersLT@gmail.com
www.dancemakers.lt

Koks iš tiesų buvo tarpukario laikotarpis, jau niekada nesužinosime. Liko tik prisiminimai, memuarai ir liudininkų pasakojimai. Iš jų galima spręsti, kad tango šokis, muzika ir netgi jo įdainavimas buvo vertinamas prieštaringai.

Nors ir madingas, tango, kaip ir visos kitos svetimybės, nebuvo kultūra, kuri prisideda prie tautinės savimonės ir valstybės pamatų kūrimo. O ir oficialioji-tautinė nuomonė nebuvo palanki šiam sparčiai populiarėjančiam šokiui.

Ištrauka iš Lijanos Šatavičiūtės “Tautinės keistenybės tarpukario Lietuvoje”:

Aktualu buvo išmokti šokti tautinius šokius, kurie buvo išstumti ir retai tešokami. Apsižiūrėta ir pradėta teigti, kad “juose glūdi mūsų tautos siela”… Moksleiviams uždrausta šokti fokstrotą gimnazijoje vykstančiuose vakarėliuose. Spaudoje piktintasi 1932 m. studentų korporacijų užgavėnių baliais, kuriuose “tautiški žaidimai visai nešokta”, girdėjos tik “džazbandas” ir “erzac-muzika”.

Mokyklose per pertraukas mokytojai buvo skatinami mokinius mokyti tautinių ratelių ir žaidimų, o ne “bjaurių afrų ir kitokių laukinių tautų šokių”. Ypač kreiptinas dėmesys į ideologinę šių mokslų pusę. “Tautiškų ratelių ir dainų mokymas turėtų būti geriausiai pastatytas aplenktinose srityse, nes tautiniai žaidimai ir tautinės dainos yra viena iš priemonių nutautusioms sritims atlietuvinti”, – rašyta spaudoje.

Tautiniais šokiais pradėjo domėtis netgi Kauno ponios, pageidavusios juos šokančių studentų ir gimnazistų pasirodymus išvysti restoranų scenose greta tango, valso, fokstroto ir visai naujoviško šokio “frocadero” (taip ir buvo padaryta 1938 m. “Trijų karžygių” restorane).

Naujas žodis. 1930, rugsėjo 1, Nr. 16, p. 326.

Jeigu tarpukariu vyktų panašus vakarėlis, kokį dabar planuoja mūsų bendruomenė, tai jis, remiantis Lijanos Šatavičiūtės studija, atrodytų daugmaž taip: ponios ateitų pasipuošusios tautiniais drabužiais, būtų šokami rateliai, stalai serviruoti “lietuviškai”, o salę puoštų kunigaikščių portretai.

Ir jokių ten sidabrinių lapių ar tinklinių kojinių! Gintariniai karoliai, rūtelės kasose ir derliaus nuėmimo dainos!

Visą Lijanos Šatavičiūtės straipsnį galite perskaityti čia: “Tautinės keistenybės tarpukario Lietuvoje“

Vilnius Tango Community keeps its traditions and, like every year, on occasion of World Tango Day organizes Annual Carlos Gardel Milonga. The milonga will happen in December 12, 2009 in Vilnius.

Vida Lisaitė

Straipsnį apie tango užuomazgas Lietuvoje tarpukario laikotarpiu atsiuntė Vida Lisaitė.
Straipsnyje panaudota jos mokslinio darbo “Argentinietiško tango sklaidos ypatumai Lietuvoje bei Prancūzijoje. Kūniškos tapatybės formavimasis” medžiaga bei interviu su kolekcininku Algirdu Motieka, užrašytu autorės 2009 m.

Tango į Lietuvą atkeliavo XX a. III-jame dešimtmetyje iš didžiųjų Europos miestų. Vokietija, Prancūzija, Lenkija buvo pagrindinės šalys, iš kurių į Lietuvą patekdavo kino filmai, plokštelės bei kita, su tango susijusi informacija.

Manoma, kad pirmosios žinios apie tango Lietuvos gyventojus pasiekė kinematografo dėka: kinuose rodydavo filmus, kuriuose grodavo tango muzika, buvo šokamas tango.

Deja, šis tango buvo europietiškas, tačiau jis sukėlė didžiulį susidomėjimą, kuris užvaldė ne tik muzikos ir tekstų kūrėjus bet ir aukštuosius visuomenės sluoksnius.

“Tango šokdavo poniutės, jei Europoj, tuoj ir čia mada ateidavo. Jos ten prisipirkdavo plokštelių, prisižiūrėdavo kaip ten kas šoka, o grįžusios į Lietuvą galėdavo pasipuikuoti.” (kolekcininkas Algirdas Motieka)

Lietuvos kultūriniame gyvenime ypač aktyviai dalyvavo žydų menininkai. Estradinis žanras nepaprastai išpopuliarėjo, restoranuose ir kavinėse muzikantams būdavo dosniai atsilyginama. Pajutę paklausą, žydų menininkai Lietuvoje ėmė kurti tango muziką, žodžius, dainuoti bei įrašinėti muziką. Vieni žymiausiųjų – Danielius Dolskis, Danielius Pomerancas, Moišė Hofmekleris.

Nemažai tango instrumentinės muzikos bei dainų yra sukūrę ir lietuvių kompozitoriai. Pirmasis lietuvišką tango „Regina“ sukūrė P. Plechavičius. Šį kūrinį jis dedikavo savo tetai Reginai vardadienio proga.

Plokštelės įrašas padarytas 1938 m. Rygoje, o ją įdainavo S. Graužinis. Žinoma, šis kūrinys Lietuvoje buvo paplitęs daug anksčiau, nei kad buvo įrašytas. Tuo metu buvo sukurti ir dabar mums gerai žinomi kūriniai, tai J. Byros „Širdele mano“, S. Gailevičiaus „Ruduo“, St. Graužinio „Nuvytusios alyvos“, „Naktis be mėnulio“, „Bučiuok mane“, V. Oranto „Tango“.

Įrašai buvo atliekami Londone, Kopenhagoje, Berlyne bei Rygoje. Solistui pritardavo smuikai, Havajų gitaros, akordeonas, neretai ir pučiamieji instrumentai.

Tango muziką propagavo, ją kūrė Lietuvoje J. Byra, A. Dvarionas, A. Šabaniauskas, V. Orantas, E. Gailevičius, N. Naikauskas ir kiti.

Deja, anuomet Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių tango buvo laikomas amoraliu, todėl neretai plokštelėse nebuvo rašomos dainininkų ir kūrėjų pavardės, o tiesiog „su įdainavimu“. Priešingu atveju atlikėjas būtų susilaukęs daugelio pasmerkimo, užsitraukęs gėdą.

“Jonas Byra rašė tango, jis buvo dar ir operos solistas, vienas iš nedaugelio, kuris lįsdavo į estradą. Jei liaudies daina, romansas, rašydavo – įdainavo J. Byra, o jei koks tango ar fokstrotas – su įdainavimu. Neleido. Tada labai prastai žiūrėjo į tą tango. Skaitė labai žemo lygio. Niekas nenorėjo būti pajuokos objektu. Tango buvo laikomas amoraliu, ir kitur tas pats buvo.” (kolekcininkas Algirdas Motieka).

Prasidėjus II-jam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus sovietams, tango buvo išstumtas iš visuomenės gyvenimo. Už plokštelių laikymą namuose grėsė tremtis į Sibirą, todėl daugelis įrašų buvo sunaikinti būtent tuo metu.

Į Lietuvą tango sugrįžo tik po 60-ties metų…
Nuotraukų autorė Vida Lisaitė
Iliustracija iš www.todotango.com

Šiandien Abu Dabyje, dvidešimt keturi UNESCO Tarpvyriausybinės nematerialaus paveldo komisijos nariai nusprendė suteikti tango šokiui ir muzikai saugomų kultūros šedevrų statusą. “Tango – tai viena tradicijų, kurias būtina išsaugoti žmonijos labui,” – sakoma pranešime.

Yra proga – reikia šokt?

Ši žinia džiaugsmingai sutikta Argentinos sostinėje. Šeštadienį ir sekmadienį Buenos Airių Boedo ir San Juan kvartalų gatvėse grieš tango orkestrai, dainuos Susana Rinaldi, Ruben Rada ir aišku, visą naktį bus šokamas tango!

O aš vis galvoju: Ar tikrai tango reikia “saugoti ir tausoti”? Saugoti po UNESCO globa reikia baublius, Parnidžio kopą ir Vilniaus senamiestį. Bet tango? Juk dabar jis Europoje ir Šiaurės Amerikoje populiaresnis negu savo tėvynėje. Jis tikrai ne nyksta, o tik populiarėja. Ar tikrai jį reikia saugoti? Ir nuo ko?

Ką manot jūs?
Nuotrauka iš: TrekEarth.com

Dėmesio! Atsiprašome visų dėl laikinų nepatogumų, Tango Balsas šiuo metu renkasi naują suknelę ir greitu metu pasirodys visame savo gražume

Dailininkas ir tango šokėjas (pašaukimai išvardinti abėcėlės tvarka) Arvydas Baltrūnas, pakvietęs mus prieš keletą savaičių į savo parodos atidarymą, nepamiršo ir kitos progos – parodos uždarymo!!!

Ateinantį ketvirtadienį, spalio 1 d. “Pamėnkalnio galerijoje” parodos uždarymo proga vyks milonga nuo 19 iki 23 val.

Įdedu ir keletą nuotraukų iš parodos atidarymo.

Nuotraukų autorius – Arvydas Baltrūnas.

Paveikslų autorius – Arvydas Baltrūnas.

Milongos autorius? Arvydas Baltrūnas!

Manau, kad bus smagu, kaip ir per atidarymą.

Iki pasimatymo parodos uždaryme!

“Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave, ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tada sugėdintas turėsi sėstis į paskutinę vietą.

Kai būsi pakviestas, eik ir sėskis paskutinėje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų pasakyti: ‘Bičiuli, persėsk aukščiau!’ Tada tau bus garbė visų prie stalo sėdinčiųjų akivaizdoje. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas” Lk 14,7 -11

Šią ištrauką iš Švento Rašto vis prisimenu, kai pagalvoju apie milongos etiketą. Na, pas mus gali šokti kaip nori, nors Lietuvos šokėjai jau laikosi LOD, ir šokti visiems drauge – jau smagu ir saugu. O štai prancūzai, kaip pasakojo Vida, visiškai nesuka sau galvos dėl panašių dalykų. Koks skirtumas kaip aš šoku? Svarbu aš šoku!

Kiekvienoj parapijoj – sava tvarka. Bet Argentinoje su savo individualizmu nelabai toli nueisi.

Jie, matyt, dar nepamiršę tų laikų, kai socialiniai santykiai buvo išsiaiškinami peilių pagalba čia pat, už kampo, trumpam išėjus iš milongos.

Jie nenutylės ir nesišypsos, kad ir iš mandagumo. Ne… Jie sustabdys muziką, kad ir pačiame milongos viduryje, ir per mikrofoną garsiai pagaidins, pardon, pagėdins kokią nors grand-prix-šokėjų-porelę-iš-Europos-gilumos (cituoju iš atminties): “jeigu kas nors čia milongoje nori surengti grand šou, tai mes trumpam atlaisvinsim jiems salę…”

Kažką panašaus esu patyrusi tik Berlyne, kai vienas argentinientis (toks baisiai kultūringas vyriškis su fraku ir varlyte – kaip vėliau sužinojau, jis buvo dirigentas) mestelėjo savo besidarkančiam ir staliukus partnerės kojomis aplinkui bespardančiam treninguotam tėvynainiui: “Mala propaganda del tango!”

Jie vos nesusimušė. Tiksliau, spurdėjo tas treninguotas tango sportininkas. Tas, kur su fraku, sėdėjo kaip sėdėjęs, ramiai. Jis žinojo, kad nieko neįvyks, nes jis buvo TEISUS!

Mažai pažįstami manęs dažnai klausia, ar buvau Argentinoje. Ne, sakau jiems. Nenoriu nuvažiuoti ten, nežinodama tokios informacijos, kad vėliau patekčiau į situacijas, dėl kurių visa kelionė įgautų kartėlio skonį.

Čia ne Prancūzija ir ne Andalūzija. Čia – Argentina. Ir labiausiai, ko iš tavęs tikisi vietiniai – jų sukurtų tradicijų paisymo.

Hector Pellosa, milongos “Cachirullo” organizatorius, yra vienas tų bičų, kurie nesigėdija į akis rėžti teisybę, jeigu to reikia milongos garbei ir orumui (t.y. šokėjų malonumui) užtikrinti.

Šitas žaliūkas žmonių su džinsais ir sportbačiais į milongą neįsileidžia. Prieš prasidedant milongai jis viešai ir garsiai paprašo laikytis taisyklių. Tiems, kurie bando apsimesti “aš kvailas turistas nieko nesuprasti” jis turi etatą – žmogų, kuris taisykles perskaito anglų kalba gringams:

Šaltinis: Tango Chamuyo
Prasižengusiems jis įteikia “geltonas korteles”. Surinkusieji tris paprašomi išeiti iš milongos. Jei reikia, jis nebijo ir paprašyti kai kurių žmonių čia daugiau išvis nebeateiti. Kodėl? Nes tango šokėjai nusipelnė aplinkos, kurioje galėtų mėgautis šokiu!

Taigi, jeigu vyksite į Buenos Aires šokti tango, praverstų ne tik ispanų kalbos pamokos, bet ir milongos etiketo žinojimas.

Romoje – kaip romietis.

Buenos Airėse? Kaip argentinietis!

Arvydo Baltrūno tapybos paroda „Tango arba septyni žvilgsniai į šv. Baltramiejų” veiks Vilniaus „Pamėnkalnio galerijoje” 2009 09 08 – 10 03 dienomis.

Parodoje eksponuojami du paveikslų ciklai.

Viename cikle nutapyti Vilniaus Užupio rajono vaizdai, kitame matome tango šokio akimirkas. Šokant tango, susitinkama su muzika, su kitu žmogumi. Kiekvienąkart susitikimas būna skirtingas ir intriguojantis.

Užupio dvasia artima tango dvasiai. Tai intymumas, netikėtumas, praeinančio laiko tėkmės jausmas. Šiuose paveiksluose regime vis tą pačią šv. Baltramiejaus bažnytėlę pastebėtą vis kitu kampu, pamatytą tada, kai medžiai numetė lapus, kai daug melancholijos ir liūdesio. Ir lygiai taip pat tango muzikoje ir šokyje siela ieško panašių išgyvenimų. Užupio motyvuose matome skirtingas nuotaikas, o tango paveiksluose regime vis kitokį jausmą ir to jausmo išraiškos būdą.

Paroda atidaroma rugsėjo 8 d. (antradieni), 18.00 val. “Pamėnkalnio galerijoje” (adresas: Pamėnkalnio g. 1/13, priešais P. Cvirkos paminklą).

Ne svarbiausia, bet gan svarbu ir malonu, kad parodos autorius pagalvojo ir apie šokėjus, kurie milongoje gali šokti tik iki 22 valandos. Klausykite įdėmiai: parodos atidarymo metu ir vėliau šoksime tango. Milonga iki 23 – 24 val.!

O čia mano mėgiamiausias:

Arvydas Baltrūnas
Škvalas uoste
2006. Drb., akr. 150×150
Šaltinis: Savickas Art Gallery