- Aš tai skaitau… jeigu žmonės šoka, tai jie neturi ką veikti!

Žodžiu, šoka žmonės, nes kažkaip reikia užmušti nuobodulį.

Robert Dickerson, “Dancers”.
Daugiau apie australų dailininką rasite čia.

Bandžiau ieškoti ir pirminio šaltinio, – buvo įdomu sužinoti originaliuosius tango, kurių vertimai pateikti tame straipsnyje, bet taip jo neradau.

Smagaus skaitymo!

Nuotrauka iš: http://www.skyscrapercity.com

kviečia Jus į parduotuvės atidarymą, kurio metu Jūsų lauks karštas kalėdinis vynas, nuotaikingi pasirodymai
ir tik parduotuvės atidarymo dieną – 20% nuolaida visoms parduotuvėje esančioms prekėms!

Renginys vyks: gruodžio 12 d., šeštadienį, 14.00 – 17.00
Renginio vieta: Verkių g. 29, prekybos centras “Parkas”, 2 a., Vilnius.
Tel. pasiteiravimui: 8 611 02 411
El.paštas pasiteiravimui: dancemakersLT@gmail.com
www.dancemakers.lt

Koks iš tiesų buvo tarpukario laikotarpis, jau niekada nesužinosime. Liko tik prisiminimai, memuarai ir liudininkų pasakojimai. Iš jų galima spręsti, kad tango šokis, muzika ir netgi jo įdainavimas buvo vertinamas prieštaringai.

Nors ir madingas, tango, kaip ir visos kitos svetimybės, nebuvo kultūra, kuri prisideda prie tautinės savimonės ir valstybės pamatų kūrimo. O ir oficialioji-tautinė nuomonė nebuvo palanki šiam sparčiai populiarėjančiam šokiui.

Ištrauka iš Lijanos Šatavičiūtės “Tautinės keistenybės tarpukario Lietuvoje”:

Aktualu buvo išmokti šokti tautinius šokius, kurie buvo išstumti ir retai tešokami. Apsižiūrėta ir pradėta teigti, kad “juose glūdi mūsų tautos siela”… Moksleiviams uždrausta šokti fokstrotą gimnazijoje vykstančiuose vakarėliuose. Spaudoje piktintasi 1932 m. studentų korporacijų užgavėnių baliais, kuriuose “tautiški žaidimai visai nešokta”, girdėjos tik “džazbandas” ir “erzac-muzika”.

Mokyklose per pertraukas mokytojai buvo skatinami mokinius mokyti tautinių ratelių ir žaidimų, o ne “bjaurių afrų ir kitokių laukinių tautų šokių”. Ypač kreiptinas dėmesys į ideologinę šių mokslų pusę. “Tautiškų ratelių ir dainų mokymas turėtų būti geriausiai pastatytas aplenktinose srityse, nes tautiniai žaidimai ir tautinės dainos yra viena iš priemonių nutautusioms sritims atlietuvinti”, – rašyta spaudoje.

Tautiniais šokiais pradėjo domėtis netgi Kauno ponios, pageidavusios juos šokančių studentų ir gimnazistų pasirodymus išvysti restoranų scenose greta tango, valso, fokstroto ir visai naujoviško šokio “frocadero” (taip ir buvo padaryta 1938 m. “Trijų karžygių” restorane).

Naujas žodis. 1930, rugsėjo 1, Nr. 16, p. 326.

Jeigu tarpukariu vyktų panašus vakarėlis, kokį dabar planuoja mūsų bendruomenė, tai jis, remiantis Lijanos Šatavičiūtės studija, atrodytų daugmaž taip: ponios ateitų pasipuošusios tautiniais drabužiais, būtų šokami rateliai, stalai serviruoti “lietuviškai”, o salę puoštų kunigaikščių portretai.

Ir jokių ten sidabrinių lapių ar tinklinių kojinių! Gintariniai karoliai, rūtelės kasose ir derliaus nuėmimo dainos!

Visą Lijanos Šatavičiūtės straipsnį galite perskaityti čia: “Tautinės keistenybės tarpukario Lietuvoje“

Vilnius Tango Community keeps its traditions and, like every year, on occasion of World Tango Day organizes Annual Carlos Gardel Milonga. The milonga will happen in December 12, 2009 in Vilnius.

Vida Lisaitė

Straipsnį apie tango užuomazgas Lietuvoje tarpukario laikotarpiu atsiuntė Vida Lisaitė.
Straipsnyje panaudota jos mokslinio darbo “Argentinietiško tango sklaidos ypatumai Lietuvoje bei Prancūzijoje. Kūniškos tapatybės formavimasis” medžiaga bei interviu su kolekcininku Algirdu Motieka, užrašytu autorės 2009 m.

Tango į Lietuvą atkeliavo XX a. III-jame dešimtmetyje iš didžiųjų Europos miestų. Vokietija, Prancūzija, Lenkija buvo pagrindinės šalys, iš kurių į Lietuvą patekdavo kino filmai, plokštelės bei kita, su tango susijusi informacija.

Manoma, kad pirmosios žinios apie tango Lietuvos gyventojus pasiekė kinematografo dėka: kinuose rodydavo filmus, kuriuose grodavo tango muzika, buvo šokamas tango.

Deja, šis tango buvo europietiškas, tačiau jis sukėlė didžiulį susidomėjimą, kuris užvaldė ne tik muzikos ir tekstų kūrėjus bet ir aukštuosius visuomenės sluoksnius.

“Tango šokdavo poniutės, jei Europoj, tuoj ir čia mada ateidavo. Jos ten prisipirkdavo plokštelių, prisižiūrėdavo kaip ten kas šoka, o grįžusios į Lietuvą galėdavo pasipuikuoti.” (kolekcininkas Algirdas Motieka)

Lietuvos kultūriniame gyvenime ypač aktyviai dalyvavo žydų menininkai. Estradinis žanras nepaprastai išpopuliarėjo, restoranuose ir kavinėse muzikantams būdavo dosniai atsilyginama. Pajutę paklausą, žydų menininkai Lietuvoje ėmė kurti tango muziką, žodžius, dainuoti bei įrašinėti muziką. Vieni žymiausiųjų – Danielius Dolskis, Danielius Pomerancas, Moišė Hofmekleris.

Nemažai tango instrumentinės muzikos bei dainų yra sukūrę ir lietuvių kompozitoriai. Pirmasis lietuvišką tango „Regina“ sukūrė P. Plechavičius. Šį kūrinį jis dedikavo savo tetai Reginai vardadienio proga.

Plokštelės įrašas padarytas 1938 m. Rygoje, o ją įdainavo S. Graužinis. Žinoma, šis kūrinys Lietuvoje buvo paplitęs daug anksčiau, nei kad buvo įrašytas. Tuo metu buvo sukurti ir dabar mums gerai žinomi kūriniai, tai J. Byros „Širdele mano“, S. Gailevičiaus „Ruduo“, St. Graužinio „Nuvytusios alyvos“, „Naktis be mėnulio“, „Bučiuok mane“, V. Oranto „Tango“.

Įrašai buvo atliekami Londone, Kopenhagoje, Berlyne bei Rygoje. Solistui pritardavo smuikai, Havajų gitaros, akordeonas, neretai ir pučiamieji instrumentai.

Tango muziką propagavo, ją kūrė Lietuvoje J. Byra, A. Dvarionas, A. Šabaniauskas, V. Orantas, E. Gailevičius, N. Naikauskas ir kiti.

Deja, anuomet Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių tango buvo laikomas amoraliu, todėl neretai plokštelėse nebuvo rašomos dainininkų ir kūrėjų pavardės, o tiesiog „su įdainavimu“. Priešingu atveju atlikėjas būtų susilaukęs daugelio pasmerkimo, užsitraukęs gėdą.

“Jonas Byra rašė tango, jis buvo dar ir operos solistas, vienas iš nedaugelio, kuris lįsdavo į estradą. Jei liaudies daina, romansas, rašydavo – įdainavo J. Byra, o jei koks tango ar fokstrotas – su įdainavimu. Neleido. Tada labai prastai žiūrėjo į tą tango. Skaitė labai žemo lygio. Niekas nenorėjo būti pajuokos objektu. Tango buvo laikomas amoraliu, ir kitur tas pats buvo.” (kolekcininkas Algirdas Motieka).

Prasidėjus II-jam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus sovietams, tango buvo išstumtas iš visuomenės gyvenimo. Už plokštelių laikymą namuose grėsė tremtis į Sibirą, todėl daugelis įrašų buvo sunaikinti būtent tuo metu.

Į Lietuvą tango sugrįžo tik po 60-ties metų…
Nuotraukų autorė Vida Lisaitė
Iliustracija iš www.todotango.com

“Rašau tai kaip Evaldo įspūdžių papildymą, pritardama viskam, kas buvo pasakyta ten, bet papildydama tuo, ką patyriau kaip moteris.

To, ką radau Madride, negalėjau tikėtis net slapčiausiose svajonėse. Ir ne todėl kad šokau daug ir grįžau šlubuodama pūslėtomis kojomis. Svarbiausia – KAIP šokau.

Keista, bet nebuvo problemos būti “pademonstruotai”. Arba ten vyrai smalsūs naujoms moterims, arba tą pirminę demonstraciją man padovanojo geroji apvaizda. Į pirmą milongą nuėjau viena, pasirodo, ne visai informuota, kad prieš milongą dar vyks pamoka, į kurią ir pataikiau. Buvau nuraminta, kad milonga bus, pritūpiau palaukti.

Netrukus prisistatė milongueras ir pasiūlė sandėrį – nesimokyti, o tiesiog pašokti. O JERGUTĖLIAU! Kas sakė, kad pirmą šokį reikia nurašyti “apsitrynimui, susipažinimui”? Tobula harmonija nuo pirmų žingsnių! Jausmas, kad šokame vienu kūnu. Įspūdis, kad šokame “iš Rubeno vadovėlio”. Ir pirma mane aplankiusi mintis buvo kažkodėl grynai ekonominė – net jei ir daugiau nebešoksiu nei vieno šokio, 10 EUR, sumokėti už milongą, jau atsipirko. Kur tau! Tai buvo tik pradžia. Atšokusi su tuo genijumi pamoką, nelikau be dėmesio ir milongos metu, ir per kitas tris milongas, ir supratau kad tokių genijų yra ir daugiau, bet kiekvienas vis kitoks. Ne žingsnelių rinkiniu, o judesio spalvomis.

Patyriau, ką reiškia šokant girdėti muziką. Negaliu sakyti, kad iki šiol negirdėjau, bet čia tai buvo kitaip, na, kažkaip, kai visai nereikia galvoti apie kojas, ašį ir figūras, ta materija judėjo pati sau savaime, palikdama mane ir, tikiuosi, partnerius mėgautis tango malonumais.

Patyriau ką reiškia šokti pagal skirtingą muziką. Ko tai vis nuskildavo šokti pagal Pugliese. Vienas partneris lyg pasiteisindamas tarp šokių pasakė, kad pagal Pugliese šokti jam nelengva. Malonu matyti, kaip žmogus stengiasi ne tik į taktą pataikyti (tas visiems sekėsi), bet ir interpretuoti. Antras, su kuriuo šokau Pugliese, tą darė itin emocianaliai, tarp šokių karštai man kažką aiškino, o kadangi iš visos jo šveplos tirados supratau tik žodį “corazon”, tai jau tik kėlė nykščius į viršų ir demonstravo mūsų širdis… Tenka pripažinti, iš tiesų pugliesijus su juo gavosi kaip reikiant, atsisėdau kaip išgręžta mazgotė. Trečias, su kuriuo šokau Pugliese, prieš šokant atsiklausė, ar šoku tą muziką. Jūs girdėjote??? Tai maždaug tas pats, kaip paklausti ar mėgstu Cabernet Sauvignon Rioja Baja Azagra 1999 užuot tiesiog paklausus ar mėgstu vyną. O topas buvo paskutinis vyras, su kuriuo šokau. Buvo tobulas D’Arienzo! Negana to vyro unikalaus judėjimo, šokis buvo kaip puiki šios muzikos iliustracija. Jei tektų šitaip pašokti tyloje ir lieptų man pasakyti kokia muzika tam tinka, nedvejodama sakyčiau būtent D’Arienzo.

Ir dar vienas pastebėjimas. Praktiškai visi šokti tango buvo pabaigti laiku, tiksliai su paskutine nata!

Nuo Tokio tango dideliais kiekias, galvoju, ar pakvaišti galima. Į pabaigą, neturėdama geros atminties veidams, žmones prisimindavau tik pradėjusi šokti su jais. Ar dar neatsirado gydyklų tangoholikams?

Ir dabar jau nebežinau, ar noriu aviaabonemento į Madridą, ar geriau nebevažiuoti ten, nes paprastaii itin geri įspūdžiai nepasikartoja.

Ar neliūdna grįžti į savo lietuvišką realybę? Ne. Turime ir mes puikių vyrukų, dėl kurių, kai jie bus 60+, alps tangueros!”

TangoBalsas: labai ačiū Ramunei už reportažą!

Šiandien Abu Dabyje, dvidešimt keturi UNESCO Tarpvyriausybinės nematerialaus paveldo komisijos nariai nusprendė suteikti tango šokiui ir muzikai saugomų kultūros šedevrų statusą. “Tango – tai viena tradicijų, kurias būtina išsaugoti žmonijos labui,” – sakoma pranešime.

Yra proga – reikia šokt?

Ši žinia džiaugsmingai sutikta Argentinos sostinėje. Šeštadienį ir sekmadienį Buenos Airių Boedo ir San Juan kvartalų gatvėse grieš tango orkestrai, dainuos Susana Rinaldi, Ruben Rada ir aišku, visą naktį bus šokamas tango!

O aš vis galvoju: Ar tikrai tango reikia “saugoti ir tausoti”? Saugoti po UNESCO globa reikia baublius, Parnidžio kopą ir Vilniaus senamiestį. Bet tango? Juk dabar jis Europoje ir Šiaurės Amerikoje populiaresnis negu savo tėvynėje. Jis tikrai ne nyksta, o tik populiarėja. Ar tikrai jį reikia saugoti? Ir nuo ko?

Ką manot jūs?
Nuotrauka iš: TrekEarth.com

Dėmesio! Atsiprašome visų dėl laikinų nepatogumų, Tango Balsas šiuo metu renkasi naują suknelę ir greitu metu pasirodys visame savo gražume