Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė

1999 metais jos galerijoje “Kairė-Dešinė” dažnai būdavo Argentinos lietuvių. Nie vienas beveik nekalbėjo angliškai ar lietuviškai. Bet vienas kitas girdėjo ar netgi truputį mokėjo tango. Katalina kartu su Lola Šalteniene sumanė organizuoti vakarą, kuriame būtų grojamas ir šokamas tango – tik… Lietuvoje niekas jo nešoko!

Galbūt tai būtų dar vienas įdomus straipsnis iš Pietų Amerikos lietuvių menininkų gyvenimo, jei ne viena svarbi istorinė detalė: Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė buvo pirmoji, kuri panoro Lietuvą supažindinti su argentinietišku tango.

Maria Angeles ir dar mažai kam anuomet pažįstamas Juan Eduardo Šlekys Riffel (aka Gimenez. O gal Jimenez?) buvo pirmieji tango mokytojai, per 2 mėnesius leidę 5 poroms lietuvių pasijausti taip, tarsi jie būtų šokę tango visą savo gyvenimą!

Gražus vakaras pasibaigė, o šokėjai nenorėjo išsiskirstyti. Tango pamokos tęsėsi, o kartu su jomis – griausmingi pasirodymai miesto scenose ir kavinėse, restoranuose.

Buvo smagu. Kartais net labai. O smagiausia žinoti, kad mes vis dar susitinkame ir bendraujame su tais žmonėmis, kurie anuomet atėjo į pirmąsias tango pamokas galerijoje “Kairė-Dešinė”, kurias sumanė dailininkė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė.

Ačiū jai už tai!
J. Sereikaitės straipsnis “Sudžiovintas tango žiedlapių liūdesys”

Šaltinis: Bernardinai.lt

Tango žiedlapiai

nuotrauka iš: VILNIAUS GRAFIKOS MENO CENTRAS

Kiekvienas Elvyros atspaudo lakštas – gyvas, jame apstu įvairių žolelių, žiedlapių, šviesos žaismo. Jos atspaudai faktūriniai, kai kurie reljefiniai, su įaustais siūlais, iškiliomis linijomis. Vaiko ranka, laikantį obuolį, didžiulės vėduoklės, pilnos žydinčių aguonų, rožės, braškės, spiralės, bateliai, rankos, moterų ir vyrų figūros, balti popieriniai bokštai su įspaustais bagambilijos žiedlapiais, rudens lapai – tikras herbariumas, rafinuotas, nostalgiškas, tačiau jautrus dailininkei svarbių simbolių pulsavimas popieriuje. Raudona, karneolio, sudžiūvusios rožės spalva, kraujo ir vyno pustoniai – jos paveikslų skambėjimo akcentai, įgimto muzikalumo išraiška. Jie spindi kaip didžiuliai drumsti rubino kristalai baltuose lyg jūros kriauklės, lyg trapi kreida su pirmykščių, prieš milijonus metų suakmenėjusių organizmų ir žolių įspaudais popieriaus lakštuose, įgyjančiuose vis kitokias formas: apvalias, trikampes, netaisyklingas, su išsidraikiusiais iš kraštų siūlais, lyg būtų apibrizgusios servetėlės.

Popierius čia įgyja visai kitą vertę, lyg foliantams viduramžiais naudota brangi veršiukų oda, jis gali keistis, transformuotis, jis nėra standartinis baltas lapas, o gyvas mikroorganizmas, turintis savo istoriją.

2007 m. Kaune, „Aukso pjūvio“ galerijoje Verslo lyderių centre, E. K. Kriaučiūnaitė kartu su grafike Nijole Mažeikyte surengė parodą „Nijolė ir Katalina“. Ji apdovanota daugybe premijų Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkė ne tik kuria, bet ir organizuoja parodas, pristato kitus grafikus užsienyje, vadovauja rankų darbo popieriaus gaminimo seminarams. Tačiau Elvyros Katalinos kūrybinio braižo neįsivaizduotume be tango ritmų ir Argentinos. Visi mes atėję iš savo vaikystės. Todėl nenustembi jos grafikos atspauduose išvydusi iš tos temperamentingos kultūros atklydusius rožių, vėduoklių motyvus, aistrą, žaismingumą, šokį.

Jos dirbtuvėlėje groja nostalgiška A. Piazzollos muzika, sukurta tango ritmu, sakoma, kad ilgai jos besiklausaydamas gali susirgti depresija. Elvyra atneša matei skirtą indelį, aptrauktą kailiuku, ir specialų arbatos gėrimo šiaudelį – bombilą paauksuotu galiuku, kuris keliauja lyg draugystės pypkė.

„Buenos Airėse rytais mama mane žadindavo mate, kurią išgėrus prašviesėdavo akyse. Tai pirmos vaišės atėjus svečiui, vienam ją gerti nėra stimulo, nes matė – tai bendravimas“.

Elvyra atverčia daugiau nei prieš keturiasdešimt metų ispaniškai rašytus biologijos sąsiuvinius su priklijuotais sudžiovintų rožių žiedlapiais, o senoje nuotraukoje ji, penkiolikmetė, su motina ir vyresne seserimi tebeplaukia atminties vandenimis. Paauglystėje, kai tėvai po Stalino mirties nusprendė grįžti į Lietuvą, jautėsi išplėšta iš savo aplinkos.

„Esu iš kito pasaulio, nors nepasakyčiau, kad būčiau temperamentinga, veikiau išoriškai rami, bet viduje viskas verda. Nuo gimimo laikiau save argentiniete: jei mama pakalbindavo autobuse lietuviškai, paraudonuodavau ir atsakydavau ispaniškai. Viduje tvyrojo dualizmas, galvodavau, jei kada nors Lietuva su Argentina kariaus – turėsiu nusižudyti“. Ji pasakojo apie vaikystęs, paauglystę Buenos Airėse ir dramatiškas permainas grįžus į Lietuvą.”

Viena kultūrinė erdvė

Tango kaip muzika ir kaip šokis nepriklauso jokiai šaliai, jokiai tautai. Tiksliau pasakius, tango yra Río de la Platos simbolis. O kas yra toji Río de la Plata?

Visų pirma, tai – didžiulė upė, sujungusi kitas dvi – Paranos ir Urugvajaus upes. Antra, tai – geografinė erdvė, apimanti Urugvajaus ir Argentinos – Buenos Airių, Santa Fe, Entre Rios – provincijas.

Ir, žinoma, tai yra kultūrinė erdvė, jungianti dvi tautas, turinčias tas pačias šaknis, daugiausia sukurtas imigrantų, kalbančias ta pačia kalba, nežiūrint kai kurių tarimo ar dialekto skirtumų, ir puoselėjančias tas pačias vertybes, nepaisant istorinių ir politinių šalių sąlygų.

Tango užgimė šioje kultūrinėje erdvėje paskutinįjį 19-ojo amžiaus ketvirtį, ir niekas šiandien negalėtų pasakyti nei nei dienos, nei valandos, kada tai įvyko, nes tai – nuolatinio istorinio ir sociologinio proceso rezultatas.

Jeigu kalbėsime rimtai ir atsakingai, nei Argentina, nei Urugvajus neturi jokios teisės į autorines tango teises. Bet abi šalys, įsikūrusios abipus Río de la Platos krantų, dėl tų pačių priežasčių gali save laikyti tango tėvynėmis. Tango užgimė dviejuose miestuose-uostuose prie upės, kuri savo dydžiu galėtų prilygti jūrai.

“Atmerkite akis. Rinkimai turi būti skaidrūs”.

“Cumparsita” – vienas žymiausių, o tiksliau pasakius pats žymiausias ir lengviausiai atpažįstamas tango visame pasaulyje. Visuomet, jei tik reikia pacituoti tango (ar situaciją, kurioje jis galėtų užsimegzti), dažniausiai griebiamasi šios melodijos, nesvarbu kas tai būtų – “Na palauk!” devyniolikta serija ar “Džiaze – vien merginos”.

Šį tango (pradžioje sumanytą kaip maršą) 1917 m. sukūrė dvidešimtmetis teisės studentas Gerardo Humberto Matos Rodríguez (1897-1948) Motevidėjuje (Urugvajus) vykstančiam užgavėnių paradui, kuriame turėjo dalyvauti su studentų brolija.

Šis tango išpopuliarėjo, kai argentinietis Pascual Contursi parašė jam žodžius ir jį įdainavo Carlosas Gardelis. Nuo to karto Urugvajus ir Argentina nepasidalina šio tango.

“Tai ne argentinietiškas, tai – urugvajietiškas tango! Jis toks argentinietiškas kaip ir jūsų Maldyvų salos!”,

- mina ant nuospaudos urugvajiečiai. Argentiniečiai atrėžia:

“Jei ne gabūs Argentinos menininkai, kurie jį patobulino, niekam jūsų užgavėnių maršas nebūtų įdomus”.

Dar kiti diplomatiškai vadina šį kūrinį el tango argentino-uruguayo, siekdami išvengti politiškai nekorektiško el tango argentino.

Kartą Matos Rodríguez’ui buvo pasakyta:

“šis kūrinys gal ir yra urugvajietiškos kilmės, bet kadangi žymiausio pasaulyje tango žodžius sukūrė argentiniečiai, jį reikėtų laikyti argentinietišku”.

Į tai Matos Rodríguez’as atsakė:

“Ką gi, tuomet ir grokite savo žodžius!”.

Be abejonės, “Cumparsita” – pats žymiausias ir pats svarbiausias tango.
Tai – tango himnas.
Štai kodėl dažniausiai milongos baigiamos šiuo kūriniu.

Daugiau apie tango užuomazgas ir konkurenciją tarp Argentinos ir Urugvajaus (aš tik bandau įsivaizduoti, kas dedasi stadionuose, kai susitinka tų šalių nacionalinės rinktinės!) skaitykite Tango Balso tinklapyje: Tango Río de la Platoje

„Įspūdingai atrodo aistringai tango šokančios 70-80 metų moterys. Jos vilki sukneles iki kelių, avi lakinius batelius. Žmonės šoka pėsčiųjų alėjose. Tai matydamas suvoki, jog tango esmė – ne žingsneliai, o kur kas daugiau – šokio filosofija, žvilgsniai“, – pasakojo Ž.Grigaitis.

Verslininkas vietinių veiduose įžvelgė romantiško liūdesio. Jo manymu, tai būtina, kad sugebėtum tinkamai atlikti šį šokį. „Tango – ne jaunųjų šokis. Tam reikia patirties“, – mano lietuvis…”

Šaltinis: Argentinoje verslininką užbūrė aistringi tango šokiai

Visuomet įdomu, ką apie tango sako žmogus, kuris jo nešoka. Jau supratau, kad fotografai yra nepaprastai jautrūs žmonės, galintys ne tik pastebėti ir užfiksuoti, bet ir verbalizuoti tai, kas išmatuojama nebent kokiais nors fizikiniais prietaisais, kurie šiam tikslui bei progai, net neabejoju, dar nėra išrasti.

Keletas Pablo Corral Vega minčių:

“… Netrukus aš supratau, kad tango neturi nieko bendra su choreografija ar šou. Tai – gyvenimo būdas, pasaulėžiūra… Žmonės, kurie gyvena ir šoka tango, visiškai nepanašūs į tuos, kuriuos mes matome tango filmuose ar šou… Jeigu jūs ateisite į milongą Buenos Airėse ar Montevidėjuje, jūs pateksite į visiškai kitą laikotarpį, pamatysite kitokį – paralelinį – pasaulį…. Žmonės šoka lėtai ir atsargiai, tarytum nuo jų susikaupimo priklausytų jų gyvenimai, ir tuo pačiu jie visiškai atsipaidavę, neįsitempę. Šokio judesiai – visiškai paprasti…”

Pasiklausyti ir pamatyti prezentaciją galima čia, jei patiks, paskaitykite ir mini reportažus apie tai, kaip buvo sukurtos kai kurios šio reportažo fotografijos.

Mano draugystė su RADIO FILE iš Argentinos stiprėja ne dienom, bet valandom. Pasidomėjus dėl laidos archyvų, sulaukiau gražaus palaikymo ir skatinimo domėtis argentinietiško tango kultūra. Miela žinoti, kad yra žmonių, visuomet tau padėsiančių atsakyti į klausimus, į kuriuos Europoje ne visuomet galima rasti atsakymų (internetu kaip šaltiniu aš nepasitikiu). Bet kokiu atveju tai, kad galima klausytis gyvo žodžio iš Argentinos tango temomis (o svarbiausia – ir laidų kartojimo, kas negimtakalbiui yra labai aktualu) kelia mano motyvaciją ir norą vystyti šį blogą platyn ir gilyn.

Šios dienos tema – tango ir karnavalas. Taip, taip, karnavalai vyksta ne tik Brazilijoje, bet ir Argentinoje, Urugvajuje.

Ilgai svarsčiau ir trypčiojau, ar minėti tai, kad šios dienos laidoje (1 valandą nakties Lietuvos laiku) laidos vedėjai pamerks man akį, t.y. perduos linkėjimus. Kažkaip nekuklu ir selfpromoting…

O paskui pagalvojau: juk mes su savo laužyta ispanų kalba, bandantys iš nuotrupų, nuogirdų ir atvažiuojančių tango mokytojų susilipdyti tango paveikslą esame jiems ne ką mažesnė egzotika, nei jie mums. Ir greičiausiai jiems gauti laišką iš Lietuvos buvo ne mažiau reikšmingas įvykis nei man – gauti atsakymą iš jų.

Žemė vis dėlto žmonių planeta.
Visuomet smagu tai atrasti iš naujo

Nuotrauka iš: www.todotango.com

Indėnai iš Rio de la Platos. Iš Hendrick Ottsen kelionių aprašymų 1603 m.

Ag

Simbolis Ag mums visiems pažįstamas dar iš mokyklos laikų, kaip… kažkelintas cheminis periodinės elementų lentelės elementas

Argentum

Lotynų kalba argentum reiškia sidabrą. Šis lotyniškas žodis tapo tango tėvynės – Argentinos – pavadinimo šaknimi

Argentina

Reiškia “šalį, kurioje yra sidabro”

Río de la Plata

Ispanų konkistadorai sidabrą naudojo vietoje pinigų, todėl žodis plata reiškia ir pinigą (sidabrinį?), ir sidabrą. Upės, tekančios per Buenos Aires, pavadinimas – Río de la Plata (Sidabro, arba Sidabrinė upė). Gal būt senovėje šioje upėje buvo randama daug sidabro?

Mar del Plata Mar del Plata

(Sidabro Jūra) – yra ne mistinė jūra, o vietovardis garsaus jūrinio kurorto, nutolusio 400 km į pietus nuo Buenos Airių

Plata

Šiuo metu žodis plata Pietų Amerikos slengu reiškia pinigus, o Ispanijoje šis žodis vis dėlto reiškia sidabrą

Dinero

tai – “pinigai” ispanų kalba?

“No tengo dinero”

Sakykite visada, kai apstulbstate, išvydę tuščią savo piniginę.

“No me queda mas plata. Gasté todo…”

arba taip, jei norite atrodyti kaip tikri argentiniečiai: (Nebeturiu pinigų. Viską išleidau…)