Tarpukario šokiai

Autorius: | Komentarai Laukiame jūsų komentarų! »
Temos: istorija

Šiuo metu mūsų tango bendruomenė ruošiasi švęsti Pasaulinę tango dieną, kurios tema – tarpukario Lietuvos tango tradicijos. Ieškome muzikos su traškesiu, vartome istorines nuotraukas, skolinamės iš močiutės ilgus karolius ir sidabrinę lapę. Nors iš tiesų galbūt reikėtų užsukti į tautodailės saloną?

Koks iš tiesų buvo tarpukario laikotarpis, jau niekada nesužinosime. Liko tik prisiminimai, memuarai ir liudininkų pasakojimai. Iš jų galima spręsti, kad tango šokis, muzika ir netgi jo įdainavimas buvo vertinamas prieštaringai.

Nors ir madingas, tango, kaip ir visos kitos svetimybės, nebuvo kultūra, kuri prisideda prie tautinės savimonės ir valstybės pamatų kūrimo. O ir oficialioji-tautinė nuomonė nebuvo palanki šiam sparčiai populiarėjančiam šokiui.

Ištrauka iš Lijanos Šatavičiūtės “Tautinės keistenybės tarpukario Lietuvoje”:

Aktualu buvo išmokti šokti tautinius šokius, kurie buvo išstumti ir retai tešokami. Apsižiūrėta ir pradėta teigti, kad “juose glūdi mūsų tautos siela”… Moksleiviams uždrausta šokti fokstrotą gimnazijoje vykstančiuose vakarėliuose. Spaudoje piktintasi 1932 m. studentų korporacijų užgavėnių baliais, kuriuose “tautiški žaidimai visai nešokta”, girdėjos tik “džazbandas” ir “erzac-muzika”.

Mokyklose per pertraukas mokytojai buvo skatinami mokinius mokyti tautinių ratelių ir žaidimų, o ne “bjaurių afrų ir kitokių laukinių tautų šokių”. Ypač kreiptinas dėmesys į ideologinę šių mokslų pusę. “Tautiškų ratelių ir dainų mokymas turėtų būti geriausiai pastatytas aplenktinose srityse, nes tautiniai žaidimai ir tautinės dainos yra viena iš priemonių nutautusioms sritims atlietuvinti”, – rašyta spaudoje.

Tautiniais šokiais pradėjo domėtis netgi Kauno ponios, pageidavusios juos šokančių studentų ir gimnazistų pasirodymus išvysti restoranų scenose greta tango, valso, fokstroto ir visai naujoviško šokio “frocadero” (taip ir buvo padaryta 1938 m. “Trijų karžygių” restorane).

Naujas žodis. 1930, rugsėjo 1, Nr. 16, p. 326.

Naujas žodis. 1930, rugsėjo 1, Nr. 16, p. 326.

Jeigu tarpukariu vyktų panašus vakarėlis, kokį dabar planuoja mūsų bendruomenė, tai jis, remiantis Lijanos Šatavičiūtės studija, atrodytų daugmaž taip: ponios ateitų pasipuošusios tautiniais drabužiais, būtų šokami rateliai, stalai serviruoti “lietuviškai”, o salę puoštų kunigaikščių portretai.

Ir jokių ten sidabrinių lapių ar tinklinių kojinių! Gintariniai karoliai, rūtelės kasose ir derliaus nuėmimo dainos!

Visą Lijanos Šatavičiūtės straipsnį galite perskaityti čia: “Tautinės keistenybės tarpukario Lietuvoje

Jums galėtų būti įdomu taip pat: