Memuarai

Meilės tango

nuotrauka iš: VILNIAUS GRAFIKOS MENO CENTRAS

„Tango gavau su pienu. Kai motinai jo trūko, mane maitino argentinietė. Tango yra įvairių tautų muzikos mišinys: ispanų, žydų, negrų, – kilęs neturtinguose priemiesčiuose. Sakoma – tango gerai šoka tas, kuris gyvenime patyrė skausmą, mylėjo ir buvo paliktas. Jei šokių salėje tave abejingai pakviečia vyrukas, su kuriuo niekada nešokai ir kurio nepažįsti, tai ir nepašoksi. Gali išmokti žingsnius, bet tai nebus tikrasis tango. Šokant tango turi būti arba aistra, nors ir užslėpta, arba neapykanta.

1999 m. mes su Lola Šalteniene galerijoje „Kairė – dešinė“ surengėme pirmąją tango naktį, inscenizavome kavinę, pačios karpėme staltiesėms užuolaidas. Kai buvau Argentinoje, Tango teatre nustebau išvydusi aistringai šokančius japonus. Kiek pažįstu japonių, joms net moteriai prieš moterį nusirengti yra tabu, o ten pamačiau tokį jausmų atvirumą.

Šoku viena, su savo vyru galėčiau, bet jam artimesnė rytų kultūra, gal dėl to, kad gimė prie Mongolijos sienos, kur buvo ištremti tėvai. Jis niekada į vakarus nevyktų. Indijoje yra kelis kartus buvęs.

Turėjau polinkį muzikai, tačiau muzikante netapau – pristigo užsispyrimo. Nuėjau Argentinoje į muzikos pamokas su Beethoveno „Eliza“ natomis, nors nuo solfedžio viską reikėjo pradėti, bet mano natūrai tai buvo tamsus miškas. Sakoma, kad nerealizuotus talentus bei svajones tėvai perduoda vaikams. Dukra Gabrielė Gylytė yra gabi jauna pianistė, šiuo metu gyvena Vokietijoje“.