Memuarai

Autorius: | Komentarai 22 Komentarai »
Temos: istorija, memuarai

Užmigti neduodanti kaimo tyla

siena

nuotrauka iš: VILNIAUS GRAFIKOS MENO CENTRAS

„Tėvas sunkiai sirgo, jį operavo ir gydytojas patarė: reikalingas žemyninis klimatas, nes Buenos Airėse – 99 proc. drėgmės, nelyja, o gatvės šlapios. Mama prisiminė Lietuvą, kurią įsivaizdavo vos ne kaip pasakoje, o ir Stalinas buvo miręs. Tačiau Vilnius atvykus man atrodė niūrus, žmonės pilki, liūdni. Mus pakvietė į užsienio reikalų ministeriją ir pasakė:

„Džiaukitės, kad atvažiavote dabar, o ne prieš kelerius metus, būtumėte iš šio kabineto neišėję“.

Leido gyventi tik kaime, Kiduliuose, tėvai nesuvokė, kokia čia santvarka. Senesni žmonės ironiškai sakydavo:

„Ko atvykote – komunizmą ir be jūsų pastatys“.

Pirmosiomis dienomis niekur nesinorėjo eiti iš išbaltinto rūsio, tapusio mano namais. Adaptacijos laikotarpis, man, asfalto vaikui, patekus į lietuviško kaimo gamtovaizdį, tapo kalėjimu. Iki šiol tebeturiu tėtės pagamintą baldelį: per parodą buvau apdėjusi žvakėmis ir senomis relikvijomis, jos tuo metu padėjo ištverti. Iš pradžių norėjau tik numirti, neužmigdavau, kol neišgirsdavau keliu važiuojant kokio nors sunkvežimio.

Kaimo tyla mane gniuždė, tačiau dabar suvokiu: jos reikėjo, išmokau atskirti medžius ir paukščius, į save sugrįžau. Įpratau prie tylos – ir šuo kariamas pripranta. Ir bulvių, rauginto pieno, lašinių, grybų ilgai negalėjau pakęsti. Mėgdavau gerą kepsnį su daug daržovių, aštriu česnakiniu padažu bei vaisiais, o čia nieko panašaus nebuvo.

Rašydavau „atbulinius“ dienoraščius, kiek atsimenu, tačiau ne pagal datas, o pagal istorijas. Dariau sau gido žinyną, nors žinojau, kad nieko niekada nereikės lydėti ir niekam pasakoti, bet bijojau viską užmiršti. Piešdavau savo gatvę Buenos Airėse ir aplink ją buvusias kitas mano namą supusias gatves.

Neapleido pojūtis, tarsi nebėra ateities ir gyvenu tik praeitimi. Kaime atrodžiau kaip išsišokėlė: į mokyklą ėjau be uniformos, klostytu sijonuku, raudonu švarkeliu, įsivėrusi auskarėlius ir užsimovusi mamytės dovanotą žiedą su monograma. Plaukai surišti į uodegą. Paskui privertė pintis kasas. Ir kalbos gerai nemokėjau. Mokykloje pirmojo diktanto sakinį iki šiol atmintinai prisimenu – jame buvo 27 klaidos. Žinojau, kad kažkur yra nosinės, kažkur ū ilgoji, o kad nepadaryčiau klaidos, visur jas rašiau. Iškaldavau pamokas mintinai nuo a iki z ir deklamuodavau vos ne dainuodama: klasė krisdavo susiėmusi už pilvų. Pajutau turinti humoro jausmą – patikdavo būti klounu.

Kartą, kai kažkas skundėsi mokytojais, pasiūliau:

„Surenkime streiką, Argentinoje išmetėme direktorę“.

Taip ir pasielgėme. O į mane žiūrėjo išpūstomis akimis: streikuoti negalima. Kiduliuose įkūriau šokių būrelį, tačiau berniukai kaimietukai šokti nenorėjo. Mergaitės apsirengdavo ir vyriškais drabužiais, šokdavo ispaniškus, čigoniškus šokius.

Šešiolikos metų būdama nuvykau pas užsienio reikalų ministrą ir prašiau leisti gyventi Vilniuje. Jis man aiškino: karvę, kiaulę turite? Turime, dar porą vištų. Dievagojosi: kad aš taip turėčiau. Sakau, gerai, keičiamės, nenoriu gyventi kaime, leiskite mane į Argentiną. Buvau naivi, niekur neišleido. Žinau, kiti sugrįžėliai vykdavo net į Maskvą, stovėdavo pulkais prie Argentinos ambasados, vienus tempdavo milicininkai, kiti šmurkšt ir įlėkdavo.

Jausdavau, kad gyvendama tokiame užkampyje dūstu, tačiau tai man buvo stimulas gerai mokytis. Įstojau į Dailės institutą. Buvau įpratusi elgtis daug laisviau, nes iki penkiolikos metų augau kitokioje aplinkoje, todėl nebijojau dėstytojų visko klausti. O bendrakursiai kartais žiūrėdavo į mane kaip į kokią provokatorę.

Mama mirė anksčiau už tėvą. Jau besimokydama Vilniuje uždarbiaudavau ūkyje, nes tėvo invalidumo pensija tesiekė 25 rublius. Kaimo vyrai sakydavo: pažiūrėsime, kaip tu, amerikonė, neši tuos maišus. Atrėždavau: nenešiu, esu jauna moteris, ir išversdavau pusę maišo. Moterims per pertraukėles smulkiai pasakodavau Argentinoje matytus filmus, nupaišydavau sukneles ir batelius. Jos prašė:

„Tu tik pasakok, panešime tuos grūdus“.

Jau daug metų nebuvau Kiduliuose – bijau akistatos su tuo baisiu laikotarpiu“.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Jums galėtų būti įdomu taip pat:

  • Šokėjos [caption id="attachment_625" align="aligncenter" width="340" caption="Robert Dickerson. "Dancers""][...
  • Parodos uždarymas Tango virusą pasigavusį šokėją pažinsi iš to, kad jis sugeba kiekvienoje netradicinėje erdvėje įžvel...
  • Tango drobėse – pagaliau! Nedažnai taip nutinka: šiandien iš tango bičiulio Arvydo gavau pakvietimą į jo... parodą! Kadangi ta...