Memuarai

Autorius: | Komentarai 22 Komentarai »
Temos: istorija, memuarai

Evos Perón spindesys ir skurdas

veduokle2

nuotrauka iš: Stasio Juškaus Galerija

Tėvai lietuviai nejuto žemės traukos. Motina turėjo ambicijų išvysti pasaulį, o tėvas išvyko į užsienį paskui tuometę panelę, su kuria vėliau laive susipyko. Vaikystė prabėgo Buenos Airių mieste. Kvartale su vyresniąja seserimi buvome šviesiaplaukės. Važinėdavome liftais, o apie visas išdaigas mama greitai sužinodavo: kalti buvo šviesūs išdavikiški plaukai.

Atsimenu Evos Perón laikus, nors jos neidealizavome. Prezidentienę daugiausia palaikė varguomenės kvartaluose, išsilavinę bei vidutiniojo sluoksnio žmonės į jos politiką žiūrėjo rezervuotai. Kartą su drauge smalsumo gundomos nuvykome į buvusio prezidento rezidencijoje Evos Perón įsteigtus miestelius mokiniams. Juose galėjai gyventi pusdykiai, dalyvauti teatro būreliuose. Mama neskatino ten lankytis, vėliau, nuvertus Peróną, pradėjo sklisti gandai, kad juose seksualiai išnaudodavo mergaites.

Kai Eva Perón susirgo, jos šalininkai ėjo pėsčiomis iki Luchan šventovės, esančios už 40 kilometrų, tačiau maldų dangus neišklausė. Prisimenu, buvau kine, kai staiga nutraukė filmą ir pranešė apie Evos Perón mirtį. Žinios per TV prasidėdavo sakiniu apie jos mirties valandą: apie dabar 20:25 ir jau valanda, kaip Eva Perón įžengė į nemirtingumą. Skurdžių kvartaluose žmonės statė altorius su jos nuotraukomis, išpuoštus gėlėmis, ir lenktyniavo kurio gražesnis.

Gyva būdama Eva Peron per rinkimų kampanijas važinėdavo po kaimus, dalydavo pinigus, čiužinius, drabužėlius, rėmė vienišas motinas. Po jos mirties beveik tris mėnesius nedirbo kinai, teatrai, per radiją skambėjo tik gedulinga muzika. 1955 m. Perónas įsigeidė ją padaryti šventąja, tačiau tuometis popiežius atsakė, kad tokią praeitį turinti moteris negali pretenduoti į šventąsias. Perónas supykęs tuoj pat atskyrė bažnyčią nuo valstybės, uždraudė procesijas, tačiau bažnytininkai nepasidavė.

Birželio 16 d., per didžiąsias švenčiausiosios Mergelės Marijos procesijas, užsiliepsnojo aikštėje amžinai plazdanti Argentinos vėliava. Akibrokštas nacionalistams, jie užpuolė katedrą, daužė altorius. Prasidėjo revoliucija, nesantaika tęsėsi kelis mėnesius, o rugsėjį Peróną nuvertė.

Tuo metu buvau gimnazijoje, netoli tos aikštės. Pamokos metu išgirdome burzgiant tankus. Iš pradžių nesupratome, kas vyksta: lauke panika. Galvoju, Dieve, jei mama neklauso radijo, nežino, kad vyksta revoliucija. Nubėgau pas laboratorijoje dirbančią tolimą giminaitę. Toji patarė nevažiuoti metro į namus, o grįžti tramvajumi aplinkui. Namie išvydau mamą, gaminančią pietus: radijo ji neklausė ir nieko nežinojo. Išsigandusi sakau:

„Jau iš parduotuvės neša duoną, druską, ir tu pirk“.

O ji ramiai atsakė:

„Žinau tas Argentinos revoliucijas“.

Sumaištis tęsėsi porą dienų, Perónas pabėgo, į valdžią atėjo karinė chunta ir viskas aprimo“.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Jums galėtų būti įdomu taip pat:

  • Šokėjos [caption id="attachment_625" align="aligncenter" width="340" caption="Robert Dickerson. "Dancers""][...
  • Parodos uždarymas Tango virusą pasigavusį šokėją pažinsi iš to, kad jis sugeba kiekvienoje netradicinėje erdvėje įžvel...
  • Tango drobėse – pagaliau! Nedažnai taip nutinka: šiandien iš tango bičiulio Arvydo gavau pakvietimą į jo... parodą! Kadangi ta...