Aistros ir nostalgijos sostinė – Buenos Airės

Maisto ritualai

Maistas — atskira tema. Argentina be valgymo — ne Argentina. Labiausiai tai jaučiama savaitgaliais. Apie vidurdienį pradeda sklisti ant grotelių kepamos mėsos kvapai — visa Argentina ruošia asado. Tai ritualas, kuriame nesudalyvauti būtų tas pats, kaip neparagauti lietuviško alaus Lietuvoje. Susirinkę šeimomis ar su draugais kiekvieną sekmadienį argentiniečiai kepa geriausią pasaulyje jautieną. Sakoma, kad šieno neragavusių, nuolat drėgnose Argentinos pampose judančių karvių mėsoje mažiau cholesterolio nei europietiškoje jautienoje. Iš paskerstos karvės čia nelieka nieko — iškepami net vidaus organai, kurių skonį vietos indėnus ir metisus vertinti išmokė atvykėliai ispanai.

Mėsos mėgėjams griežtai nerekomenduojama išvykti neparagavus sultingo ant grotelių kepto bife de chorizo kepsnio bei jautienos šonkaulių tira de asado. Daržovių argentiniečiai valgo mažai, tačiau pomidorų ir salotų mišrainės visur rasite. Dažnas lietuvis, kuriam įgrisęs Lietuvoje vis dar populiarus kečupas, susižavi prie mėsos patiekiamu chimichurri padažu. Jį paprasta pasidaryti ir patiems: smulkintą česnaką, petražoles, mairūnus, saldžiųjų pipirų miltelius, druską užpilkite šlakeliu karšto vandens, acto bei alyvuogių aliejaus ir palikite bent kelioms valandoms išbrinkti. Proporcijos — pagal skonį. Prie mėsos patiekiamas puikus raudonasis vynas. Geriausiai Argentinoje dera “Malbec” vynuogės, tačiau yra ir puikių “Syrah”, “Cabernet” rūšių. Nenuostabu, kad savaitgalio pietūs užsitęsia iki vėlyvo vakaro…

Po sultingo kepsnio — saldumynų fiesta. Nuo desertų saldybės net galva svaigsta. Argentinoje ant ledų būtinai užkraunama pora šaukštų tradicinio dulce de leche (karamelizuoto pieno). Be ledų, paragaukite kiaušininio deserto (flan) ir vaisių salotų (smulkintų vaisių su cukrumi ir šviežiai spaustomis apelsinų sultimis). Po saldumynų — garsioji matė, kartu su tango tapusi Argentinos simboliu. Matė — daugiau nei gėrimas. Tai ritualas, nepripažįstantis nei socialinių, nei etninių apribojimų, tačiau turintis taisykles ir etiketą. Pirmiausia matės indelis keliauja iš rankų į rankas pagal laikrodžio rodyklę, indelis paduodamas šiaudeliu (bombilla), nukreiptu į lūpas. Ir nemėginkite matės užlaikyti — jums tikrai primins, kad nėra ko liežuviu per ilgai malti, kai indelis tavo rankose. Kita taisyklė — išsiurbti matę iki paskutinio ir nedėkojant atiduoti tam, kuris užpila vandeniu. “Gracias” matės rituale reiškia “Ačiū, daugiau nenoriu”.

Argentinos sostinės gyventojai, kurių tėvai ar seneliai išlipo šiame uoste nešini keliais lagaminais ir puoselėdami viltį pradėti naują gyvenimą, save išdidžiai vadina porteños (uostiečiais). Dauguma atvykėlių, ypač italų, praėjusio šimtmečio pradžioje įsikūrė šiandien Italiją primenančiame Buenos Airių rajone La Boca. Kažkada iš laivų statyklų atliekų paskubomis suręstas, dažų likučiais nudažytas kvartalas ir šiandien toks pats spalvingas, kaip 1920-aisiais. Sakoma, kad La Boca – viena iš retų vietų Buenos Airėse, kur dar galima paragauti autentiškos itališkos picos, tokios, kaip kepė močiutė iš Genujos.