Atsipalaidavimui – šokio terapija

Tik išrinktiesiems…

Šokis – viena seniausių žmogaus jausmų išraiškos formų, egzistavusių visais laikais ir visose kultūrose. Jis naudotas ne tik ritualiniais, bet ir gydymo tikslais (pvz., šamanų šokis). Šokis leido nusakyti žmogaus identitetą, išreikšti jo vertybių sistemą ar pabrėžti priklausymą tam tikrai grupei. Nuo viduramžių šokis vis labiau formalizuojamas ir standartinamas, atsiranda taisyklių, normų ir būdų. Skirtingai nuo tradicinės visuomenės, kuri net neįsivaizduojama be šokio, šiuolaikinėje vakarietiškoje kultūroje šokis praranda savo reikšmę. Jis nebėra kasdienybės atributas, šiandien jis tampa menu. Ir nors jį galime pamatyti visur, jis nebėra taip lengvai prieinamas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Šiuolaikinis sceninis šokis prieinamas tik tam tikriems socialiniams sluoksniams, o jo išmokimas yra daugiametės praktikos rezultatas – profesionalumo požymis. Be to, dauguma nemėgsta ar vengia šokti, nes nepasitiki savimi, pvz., drovisi savo kūno sudėjimo. Šokis nėra vien kūno judesys, tai ir neverbalinė komunikacija, galinti geriau nei žodžiai išreikšti asmeninę patirtį. Nors čia nėra žodžių, šokis atviras interpretacijai. Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą, choreografiją, šokėją ir žiūrovą, jame kaskart galima įžvelgti vis naujų aspektų. Šokį nesunku suprasti, tačiau jis niekada nebus vienareikšmiškai suvoktas ir paaiškintas, jis – simbolinis, skatinantis smalsumą ir žadinantis fantaziją. Jį beveik visada lydi muzika (instrumentinė ir/ar vokalinė), todėl jis yra multisensorinis – apima visus jutimus, netgi uoslę (pvz., partnerio kūno kvapas mums irgi perduoda informaciją). O jeigu perduoda informaciją, tai jis yra ir komunikacijos priemonė, leidžianti kūno kalba perteikti tai, ką žodžiais pasakyti būtų nepaprastai sunku ar net neįmanoma. Tačiau svarbiausia šokio savybė, dėl kurios jis ir naudojamas terapijoje, yra ta, kad jis sukelia emociją. Terapija be diagnozės Šokio terapijos tikslas – suvokti savo kūno, proto ir sielos visumą ir keisti tai, kas trukdo žmogui gyventi. Jos metu stebima, kaip žmogus supranta ir interpretuoja erdvę, laiką, judesį įvairiomis emocinėmis temomis. Kūno kalba leidžia neverbaliai pasakyti tai, ko galbūt niekada nepasakytume balsu, todėl ji stiprina pasitikėjimą savimi, skatina savižiną, ir kaip niekas kitas apnuogina nemalonią tiesą, parodydama problemas, kurias reikia suvokti, išgyventi ir integruoti, arba pakeisti. Šokis atskleidžia tas asmenybės dalis, kurios buvo nesąmoningai slopinamos, o šokio terapija leidžia jas pažinti, suvokti ir integruoti. Žmogui pakeisti judesį ar šokio elementą daug lengviau, nei atsisakyti senų nuostatų, kurios net nėra įsisąmonintos. Ši terapija neišrašo diagnozės, ji leidžia pačiam žmogui spręsti, ką jis pats norėtų keisti savo gyvenime. Palaipsniui didėjant judesio ir kūno saviraiškai, žmogus pastebi, kad didėja ir psichologinių pokyčių galimybės, nyksta išankstinės nuostatos ir kategoriški įsitikinimai, atsiranda naujas požiūris ir naujų vertinimo kriterijų, o gyvenimas įgauna naujų spalvų. Tai atviras kūrybinis procesas, skatinantis saviraiškos laisvę, didinantis asmenybės sąmoningumą ir suteikiantis gyvenimo džiaugsmą. Šokio terapija tinka visoms amžiaus grupėms, ji taikoma tiek individualiajai, tiek porų ar grupių terapijai. Ji tinka tiek pacientams, sergantiems šizofrenija, neuroze, depresija, autizmu, tiek sveikiems žmonėms, ieškantiems gyvenimo prasmės ir naujų saviraiškos priemonių. Šioje terapijoje naudojamasi kūno kalba, todėl ji ypač tinka vaikams ar sunkiai kalbantiems pacientams, o kadangi terapijos priemonė yra kūnas, ji nepaprastai padeda ligoniams, sergantiems psichikos ligomis, sukeliančiomis pasekmių kūnui, – pvz., valgymo ar psichosomatinių sutrikimais.