Bandonija

Liūdnosios mažojo instrumento tiesos

Bandonija tapo pagrindiniu tango instrumentu bei daugelio tango tekstų pagrindine figūra. Poetai jį sužmogino – juo ne grojama. Jis “aimanuoja”, “niurna”, “skundžiasi” ir “verkia”.

Tai liudija ir tango pavadinimai: Alma de bandoneon (“Bandonijos siela”), Bandoneon arrabalero (“Priemiesčių bandonija”), Quejos de bandoneon (“Bandonijos rauda”). Ji užmiršta ir visų apleista, kaip ir hombre tanguero. Gal tik jos, bandonijos, skausmo kupinas žmogiškas balsas sugebės paguosti vienišą sielą? Jau nebesužinosime, iš kur kilo jūreivis, atgabenęs nuo Reino krantų šias dumples į Río de la Platą, ir kada, kokioje uosto smuklėje jas užstatė?

Humberto Constantini, sakydamas, jog bandonijos atsiradimo Buenos Airėse visiškai nebūtina paaiškinti, cituoja savo amžininką:

“Buenos Airės nuo pat jų įsikūrimo laukė bandonijos lygiai taip pat, kaip pampa tūkstančius metų laukė arklio”. Ar bandonija buvo kurio nors imigranto krepšyje, iš kurio jį nugvelbė arklininkas, ar Europos jūreivis užstatė jį kokioje nors smuklėje už degtinę ir alų, dabar jau tiesą sakant, nebesvarbu.

Tikriausiai Buenos Airės priėmė bandoniją visų pirma dėl to, kad šis instrumentas Río de la Platoje neturėjo jokios tradicijos. Ispanai į Argentiną atsigabeno gitarą, afrikiečiai – perkusiją, italai – akordeoną. Visais šiais instrumentais (dar iki tango atsiradimo) buvo grojama įvairių Argentinos regionų liaudies muzika. Kai 1870 m. Buenos Airėse pasirodė pirmosios bandonijos, argentiniečiai neįžvelgė šio instrumento istorijos ar tradicijos šaknų. Kaip išaiškėjo vėliau, tai ir buvo didžiulis instrumento privalumas.

Argentinos muzikantai, pasišventę šiai kvadratinei dėžutei su daugybe mygtukų, neturėjo jokių muzikavimo pavyzdžių, kuriais galėtų remtis. Šie savamoksliai patys išstudijavo įmantraus instrumento, garsų atspalviais galinčio atstoti visą orkestrą, galimybes.

Italai juo grodavo neapolietiškas melodijas, kreolų padienininkai juo pritardavo šokiams, o jau egzistavę tango trio priėmė šį instrumentą į savo ansamblius. Pradžioje buvo grojama iš klausos, o muzikantai mokydavo vienas kitą skirtingų melodijų pagal atitinkamas pirštų pozicijas. Nebuvo nei bandonijos mokytojų, nei mokymo metodų. Skaityti natas mokėjo tik vienas kitas.

Pirmasis žinomas bandonijos mokytojas buvo Sebastian Ramos Mejía, pravarde el Pardo, mokęs daugelį Guardia Vieja (senosios tango muzikantų kartos) bandonininkų. Jo dėka šimtmečių sandūroje bandonija užkariavo tango sceną ir tuo metu egzistavusius tango trio pavertė kvartetais.

Šaltiniai: “Die Quetsche vom Niederrhein”,
Arne Birkenstock und Helena Ruegg, ILA 226, Juni 99;

http://www.tangoshow.com/htm/historia/bandoneon.asp