Šokis ir lytiškumas

Kinestetinis ir funkcinis kūnas

Pirma, reikia atkreipti dėmesį į išimtis. Nuo Renesanso dvaro kultūroje jojimas, fechtavimas ir šokiai buvo būtini aukštuomenės išsilavinimo elementai.

„Šokiai, – teigia Johnas Locke’as, – man regis, labiau nei kas kita suteikia vaikams reikiamo pasitikėjimo ir sugebėjimo laikytis ir, tokiu būdu, ruošia vyresniųjų visuomenei, todėl aš manau, kad vaikus šokių reikia mokyti kuo anksčiau, kai tik jie tam suauga. Nors šis menas sudarytas tik iš išorinės judesių gracijos, jis, labiau nei kas kita, suteikia vaikams – nežinau kokiu būdu – vyriškus įpročius ir manieras“.[27] Tiesa, šie aukštuomenės šokiai, kaip antai – garsiausias iš jų – menuetas, pasižymėjo aukščiausio laipsnio subtilumu ir betarpiško jusliškumo sublimacija. Tai buvo kinestetinis žaidimas su traukos ir stūmimo jėgomis. Gilles Deleuze’as komentuodamas Leibnizo filosofiją pastebi: „Monadas reikia įsivaizduoti šokančias. Bet šitas šokis ypatingas, barokinis: viską jame nulemia “distancijos patosas”, nepadalinamas atstumas tarp dviejų monadų (erdvė); dviejų monadų susitikimas tampa “paradu” arba kiekvienos iš jų spontaniškumo išsiskleidimu, o spontaniškumo pagrindas – distancijos išlaikyme; veiksmai ir reakcijos užleidžia vietą pozų, išdėstytų šioje ir kitoje distancijos pusėje, sekai (manierizmas)“.[28] Tačiau dramatiški Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos įvykiai anapus mūsų kūniško supratimo horizonto nukėlė ir menuetą, ir visą menuetinę (mažybinę?) kultūrą.

„Kinestetinis kūnas“ prarado savo vyraujančią poziciją „funkcinio kūno“ atžvilgiu, kai renesansinė lengvo šokančio kūniškumo kultūra galų gale užleido savo pozicijas „Reformacijos pagimdytai“ konkurentei – sunkaus sportinio kūniškumo kultūrai. Kapitalas, darbas ir sportas – trys neatsiejami moderniųjų laikų statytojų stulpai, kuriuos ypač išryškino modernioji sociologija. Esame liudininkai gana keistos situacijos, kai kūno kultūros sąvoka švietimo sistemoje yra drastiškai atskirta nuo šokio. Šiandieninėje mokykloje vyrauja sportinis – tiek tradicinę kapitalistinę, tiek nacionalsocialistinę, tiek sovietsocialistinę visuomenę charakterizuojantis kūno kultūros supratimas – citius! altius! fortius![29]

Kodėl „grupinis vyriškumas“ šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje taip vengia šokio? Atsakymas į šį hermeneutinį klausimą glūdi kinestezėje, t.y. atsiskleidžia fenomenologiniam tyrimui. Dėl to problema įgyja jau net nebe dualistiškai-lytinį, bet universaliai personalinį charakterį. Juk kūno judėjimas žymiai paliečia visą žmogišką asmenybę. Aristotelis nejudantį (galutinį tikslą) – tą, kuris nebejuda dėl nieko, bet judina visa kita, laikė aukštesniu. Tokia Aristotelio metafizika atsispindi ir kinestetiniuose vertinimuose. Didžiadvasiškumu (megalopsychija) pasižymintį žmogų Aristotelis apibūdina taip: „didžio žmogaus judesiai yra lėti, balsas – žemas, nes kas mažai ko – ir tik rimtų dalykų – imasi, neskuba, o kas mažai ką laiko didžiais dalykais, nesinervina – tai lemia rėksmingumą ir greitus judesius“.[30] Iš to, kad „didis žmogus“ savo pasirodymu daugiau išjudina kitus negu juda pats, seka, kad jis daugiau bus šokio (spektaklio) stebėtojas, negu šokėjas. Todėl pirmoji šokio atskyrimo nuo vyriškumo Vakarų kultūroje priežastis: nejudrumo kinestetika iškeliama aukščiau už judrumo kinestetiką. Trumpai tariant, karalius sėdi, kai pajacas vartosi.

Tačiau sportinis arba funkcionalus kūniškumas judrumą iškėlė aukščiau už nejudrumą (dykinėjimas ir tinginystė – didžiausia yda puritoniškuoju kapitalizmo raidos metu[31]). Todėl atsirado antra priežastis susijusi su judesio charakteriu: kūno funkcionalumo iškėlimas virš kinestezės. Jau anksčiau suskirstėme kūno judesius į tuos, kurie sutelkti į veikimo tikslą ir tuos, kurie sutelkti į veikimo būdą. Pirmieji dar galima sakyti nukreipti į objektą, ir yra kaip rodyklė. Antrieji pirmiausiai susiję su atlikimo charakteriu, kaip vingiuota, ugninė, gražioji Hogartho linija.[32] Pragmatiniai kūno judesiai yra nukreipti į tikslą ar objektą. Kojos „neša“ į reikiamą vietą, rankos ima reikiamą daiktą. Kokia praktinė prasmė eiti į namus vingiuotu keliu, jeigu yra tiesus kelias? Tokie į objektą nukreipti, tikslingi judesiai randami ir žaidimuose: įspirti kamuolį į vartus, įmesti į krepšį ir t.t. Čia įeina visi kiekybiniai žaidimai, visos kiekybinės sporto šakos. Vingiuotos linijos arba, kol kas tiksliai neapibrėždami sakykime, grakštaus judesio racija yra ne objektas ir ne tikslas, bet pats kūno judėjimo būdas. Tik šiuo atveju kinestezė ir įgyja lemiamą reikšmę. Juk kinestezė yra ne kas kita kaip judesio pojūtis. Kaip jau minėjau, tikslinio judesio racija yra objektas, pats judesys yra peržengiamas, visai nekontempliuojamas, net nejuntamas. Juntamas tik objektas ir galutinis efektas: objektas arba sugriebiamas, arba išsprūsta (kamuolys arba įkrenta į krepšį, arba lekia pro šalį). Žaidimai, kurių esmė judraus daikto (kamuolio, riedulio) įsviedimas (įmetimas, įspyrimas, įnešimas) į specialiai apribotą erdvę (krepšį, vartus, beisbolo pirštinę) simbolizuoja šiuolaikinį grupinio vyriškumo supratimą. Todėl vyrai taip mėgsta krepšinį, futbolą ir pan. Šie žaidimai pagrįsti tiksliniais judesiais. Kinestezė juose teturi antrinę reikšmę, kuri retai pastebima. Patys profesionalūs žaidėjai žino, kad be judesio pojūčio jie negalėtų pasiekti tikslo, tačiau žiūrovui-vartotojui tai dažniausiai nesvarbu. Svarbiausia yra kūno funkcionalumas.

Galų gale, čia reikia atsižvelgti į dar vieną aplinkybę. Tai skirtumas tarp stebėjimo ir dalyvavimo: tai ir yra pagrindinė žmogaus santykio ne tik su šokiu, bet ir su meniniu performatyvumu apskritai problema. Kodėl gėda dėl savo piešinių, dėl savo judesių, dėl savo dainavimo? Čia juslumas išsprūsta iš intelekto varžtų. Ranka, koja, liežuvis neklauso įsakymų. Taip klusniai vykdę kasdienines pragmatines funkcijas: paimti šaukštą, įkrėsti košės, nueiti į rūsį, paklausti, kur padėta uogienė, šie nariai staiga susidūrę su kitokio pobūdžio užduotimi nebeklauso. Tai krizė, kurią galima išspręsti tik dviem būdais: arba lavinti kūno narius ir taip jau nebe tik pragmatiniame, bet ir kinestetiniame lygyje „prisijaukinti“ juslumą, arba paprasčiausiai vengti šių nebūtinų judesių.

Psichoanalitikas Homburgeris vaikiškų motorinių pasireiškimų vystymąsi dalina į tris fazes: rigoristinę, negrabiąją ir gracingąją. Įdomu tai, kad, Homburgerio manymu, vaikai ne tik pereina šias tris fazes, bet ir jau pačioje vaikystėje „grįžta atgal“, t.y. dar nesibaigus vaikystei vaikas jau praranda tą vaikišką graciją, kurią jis buvo įgijęs ankstyvoje vaikystėje.[33] Vėliau senatvėje ateina negrabumo metas, kol viskas baigiasi tuo pačiu rigorizmu.[34] Akivaizdu, kad ši pastaba tiesiogiai susijusi su pirmuoju šokio patyrimu ir gerai žinomu faktu, kad maži vaikai, o ypač mergaitės, mėgsta šokti ir savaime grakščiai šoka (dėl to daugumos mergaičių tėvai įsitikinę, kad jų dukros turi talentą šokiams), o kai tik išauga, šį savo gebėjimą dauguma praranda.[35] Taigi tam tikru metu kinestetinis juslumas atsiveria savaime, bet be specialaus lavinimosi jis gali išsprūsti. Tai patvirtina bendrą vaikų psichologų tvirtinimą, kad vaiko kognityvinė raida įvairiais atžvilgiais pasireiškia kaip desensibilizacija.[36] Lytiškumo srityje, sekant Freudu, atskaitos tašku laikomas lytinis vaiko polimorfizmas.[37] Šis polimorfizmas, anot Waldenfelso, yra neredukuojamas, kadangi santykis tarp lyčių yra kompleksiškas: jį sudaro santykiai tėvas-dukra, motina-sūnus, brolis-sesuo, vyras-žmona. Lytiškumo raida yra pagrįsta ne tiek kognityviniu santykiu svetimos lyties atžvilgiu (ką vyrai turėtų žinoti apie moteris, ką moterys turėtų žinoti apie vyrus), bet lytiškumo habitualizacija, kuri pirmiausiai vyksta šeimoje. Paauglystės laikotarpyje, kaip pastebi Jungas, išsiskiria jautrus laikotarpis lytinei identifikacijai, todėl tuo metu labai svarbus tampa anksčiau minėtas grupinis vyriškumas arba grupinis moteriškumas. Tačiau, anot Jungo, užstrigusieji šioje fazėje taip ir nesubręsta ir negali gyventi šeimoje, nes išmoksta derintis tik su savąja lytimi, bet ne su kita lytimi. Pastaroji užduotis reikalauja peržengti grupinį lytiškumą, o tam reikalingi kiti gebėjimai. Porinis šokis – geriausias būdas šiuos gebėjimus lavinti.

[27] John Locke, „Some Thoughts concerning Education“ // Works, vol. 9, London, 1963, p.50. Taip pat – ???? ????, ????? ? ?????????? // ?????????, t. 3, ??????, 1988, c.456.
[28] ???? ?????, ???????. ??????? ? ???????, ??????, 1998, c.121.
[29] Vienoje laidoje, kuri buvo transliuojama krepšinio varžybų pertraukos metu, vedėjams išsprūdo charakteringi žodžiai, kuriuos čia pakartosiu tik apytiksliai – iš atminties: „daugelis iš mūsų – berniukų – prisimename, kaip pirmose klasėse mamos vedė mus į šokių pamokas – kokia tai buvo kančia! – kol neatsirado galimybė užsiimti tikrai vyrišku dalyku – t.y. krepšiniu“.
[30] Aristotelis, „Nikomacho etika“, 1125a // Rinktiniai raštai, Vilnius, 1990, p.135.
[31] Max Weber, Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, Vilnius, 1997, p.140 ir toliau.
[32] ??????, ??????, ?????? ???????, ??????, 1987, ?.238–239.
[33] Pagal savo vaikus galėčiau spėti, kad šis laikotarpis tęsiasi nuo 2-3 iki 5-6 metų.
[34] Cit. pagal ????? ???????, ???????? ???? ? ????????, ??????, 1995, p.52.
[35] Kleistas kaip žinome iš jo samprotavimų apie marionečių teatrą, čia tikriausiai pasakytų, kad vaikas savo vaikišką graciją praranda dėl refleksijos.
[36] Bernhard Waldenfels, Das leibliche Selbst, s.93.
[37] Bernhard Waldenfels, Das leibliche Selbst, s.329.