Šokis ir lytiškumas

Animus ir anima

Levinas grįsdamas savo tezę remiasi Jungo animus ir anima sąvokomis. „Vyriškąjį moters pradą aš vadinu animus, o atitinkamą moteriškąjį vyro pradą psichikoje – anima“, – rašo Jungas.[18]

Animą Jungas atrado kaip kelią į savo pasąmonę. Įdomu, kad pirmiausia ji sapnuose jam pasirodė Salomės (šokėjos!) pavidalu.
O dar įdomiau tai, kad visai netikėtai Salomė sapne pasirodo drauge su Eliju.[19]

Jungui tai reiškia Eroso ir Logoso bendrystę. Anima – tipinis ar archetipinis vyro pasąmonės geštaltas. Panaši tipinė ar archetipinė figūra moters pasąmonėje yra animus.[20] Ar šokis kyla iš moteriškojo prado? Vis tiek tenka atmesti Levino hipotezę: jo Jungo teorijos interpretacija neatlaiko kritikos atsižvelgiant į anksčiau minėtus vyriškus šokius, kurie netgi remiantis Jungo schema sietini ne su anima, bet su animus. Tą pat patvirtina ir moterų šokyje pastebi archetipinio vyriškumo (animus) elementai, kuriuos minėjau anksčiau. Taigi vis tiek neteisinga teigti, kad šokis yra tiesiogiai susijęs su anima. Tačiau Jungo animus-anima schema pritaikymas porinių šokių analizei, tikrai įdomus ir vaisingas. Pasvarstykime, kodėl ir kaip?

Porinis šokis nėra grupinė lytinės identifikacijos manifestacija, kas yra akivaizdu grupiniuose vyriškuose ar moteriškuose šokiuose. Vyriškumo manifestacija poriniame šokyje nėra abstrakti ir izoliuota, bet komplementariai susieta su moteriškumu. Todėl poriniame šokyje vyras išreiškia savo vyriškumą ne narciziškai, bet atsižvelgdamas į damą. Poriniame šokyje išryškėja ne „grupinis vyriškumas“ prieš „grupinį moteriškumą“ ir atvirkščiai, bet individualus vyriškumas prieš individualų moteriškumą ir atvirkščiai. Svarbu ir kitas dalykas: grupinis vyriškumas sustiprina individualų vyriškumą. Juk akivaizdu, kokį poveikį individualiam vyrui daro jo draugai (grupinis vyriškumas[21]). Susilpnėja „vidinė“-psichinė asmenybės integracija, o sustiprėja „išorinė“-socialinė identifikacija. Vyrų grupė transformuoja kiekvieną atskirą jai priklausantį individą drauge sustiprindama “vyriškumą”: čia vyrų reikalai, tik vyrai gali suprasti, ne bobų reikalas ir t.t. Ir priešingai, jeigu individą išskiriame iš grupės socialinė identifikacija susilpnėja, atsiranda sąlygos stiprėti „vidinei“ asmenybės integracijai. Labai svarbus momentas šioje asmenybės integracijoje yra moteriškumo ir animus arba vyriškumo ir anima santykis. Taigi poriniame šokyje ne tik vyras susiduria su moterimi, ar moteris su vyru, bet taip pat vyras susiduria su anima savyje, o moteris susiduria su animus savyje. Kitaip individą veikia lytiškai homogeniška grupė, o kitaip – susidūrimas su priešinga lytimi: jeigu homogeninėje savosios lyties grupėje ji/s elgėsi vienaip, tai dabar ima elgtis kitaip. Šitas susidūrimas vienas prieš vieną, bet ne grupė prieš grupę sustiprina individo atsakomybę ir apsisprendimo reikšmę (gresia ne atmetimas nuo grupės, bet “nelaiminga meilė“). Trumpai tariant, vyras tampa kavalieriumi, o moteris – dama. Ir tai – ne santuokos ir ne sužadėtuvių dalykas (visa tai ateina vėliau), bet pirminis santykis tarp dviejų asmenų kaip skirtingos lyties asmenų (kai nebeįmanoma ignoruoti šio skirtingumo). Tai reversabili, chiasminė[22] arba diastatinė[23] situacija, perkeičianti kiekvieną, kuris į ją patenka. Dėl šio persikeitimo asmuo susiduria ir su kitalytiškumu savyje. Galbūt tai galima būtų vadinti anima aktualizacija vyro asmenybėje ir, atitinkamai, animus aktualizacija moters asmenybėje.

Net jei ir akivaizdu, kad pasaulinė šokio istorija nepatvirtina tezės, kad šokis kyla iš anima principo, lieka atviras klausimas: kaip yra Vakarų kultūroje? Ar lyčių chiasminis reversabilumas nėra tik teorinis modelis, įtakotas šiuolaikinės lytiškumo sampratos?[24] Gal vis dėlto vakarietiško porinio šokio fenomeno kilmė yra animos aktualizacija? Vyrai užvaldo moteris Logoso srityje, moterys vyrus – Eroso srityje? Gal šokyje abi lytys patenka į vieno principo valdomą abipusio dėmesingumo ir viliojimo žaismą?[25] Ši asistencija (nors sakoma, kad kavalierius asistuoja damai, bet iš tiesų, jeigu dama nėra abejinga kavalieriui, ji taip pat stengiasi atsidurti šalia jo: assisto­lot. būti, stovėti šalia) yra abipusė. Ar galima būtų vadinti animos manifestacija tokią situaciją, kai į antrą planą pasitraukia dominavimas ir galios (animus?) manifestacija ir dėl to pasirodo gratia – maloningumas, palankumas, paslaugumas, grakštumas, viliojimas? Klausimą galima performuluoti labai paprastai. Kodėl šokiai apskritai yra laikomi moterišku užsiėmimu, o grakštumas – moteriška savybe? Arba iš kitos pusės – kodėl „grupinis vyriškumas“ Vakarų kultūroje priešiškai nusiteikęs šokio atžvilgiu?[26]

[18] Carl Gustav Jung, Apie pasąmonės psichologiją // Psichoanalizė ir filosofija, Vilnius, 1999, p.148.
[19] Errinerungen, Träume , Gedanken von C. G. Jung, aufgezeichnet und herausgegeben von Aniella Jaffé, Walter-Verlag Olten, 1987, s.185.
[20] Errinerungen, Träume , Gedanken von C. G. Jung, s.189.
[21] Vienas iš „vyrų mokslo“ pradininkų tokią socialinės identifikacijos įtaką vadina hegemoniniu vyriškumu – Robert Connell, „Die Wissenschaft von der Männlichkeit“ // Männlichkeits–entwurfe, hg. Hans Bosse und Vera King, Campus Verlag, 2000, s.17–28.
[22] Maurice Merleau-Ponty, „Arbeitsnotizen“ (16.Nov.1960) // Das Sichtbare und Unsichtbare, München, 1994, s. 331ff.
[23] Bernhard Waldenfels, Bruchlinien der Erfahrung, Suhrkamp, 2002, s.173–176.
[24] Apie chiazminį lytiškumo pobūdį prieš keletą metų pradėjo kalbėti ir feminizmo klasikė Judith Butler, įvedusi garsiąją sex ir gender perskyrą ir anksčiau labai stipriai kritikavusi Merleau-Ponty lytiškumo filosofiją – post scriptum savo perspausdintam straipsniui 1997 balandį ji rašo: „Mano darbas paskutiniu metu koncentruojasi labiau į kūną kaip Chiasmus negu į kūną kaip Situaciją“ (Phaenomenologie und Geschlechterdifferenz, hg. Silvia Stoller und Helmuth Wetter, Wien, 1997, s.185).
[25] Panašiai klausimą kelia Baudrillardas: „Ar iš tikrųjų atskirai egzistuoja moteriška viliojanti figūra ir atskirai – vyriška? O gal būt yra tik viena forma dviem variantais, konkretizuojamais egzistuojančios lyties?“ (??? ????????, ???????, p.160).
[26] Remiantis Friedricho Schillerio straipsniu “Apie grakštumą ir orumą” galima samprotauti taip: vyrai modernioje Vakarų kultūroje dėl savo įsivaizduojamo vyriško orumo bijo ir vengia grakščiai judėti. Šokti vyrui dažnai reiškia rizikuoti prarasti savo vyriškąjį orumą. Dažnai vyriškoji sąmonė nedvejodama grakštumą palieka moteriai, o orumą priskiria sau. Atitinkamai vyrų sąmonėje, o drauge ir vyriškų principų valdomoje visuomenėje, moteris praranda teisę į orumą, o vyras praranda teisę į grakštumą. Nusistovi pusiausvyra, tačiau nelygiavertiška pusiausvyra. Nelaiminga jos pasekmė: vyrų orumas išvirsta į negrakštų grubumą, o moterų grakštumas į neorų koketiškumą.