Vienos tandos pelenė

Autorius: | Komentarai Laukiame jūsų komentarų! »
Temos: literatūra, literatūra ir menas

la Vida del Tango

005Mano kairysis, aistringai apspardytas batelis vos nepasiuto iš pykčio, kai buvo įtrėkštas į medinį scenos grindinį vieno 49 dydžio pasipūtėlio smailianosio čebato. Gal tuo jo savininkas norėjo pasakyt, kad daugiau nebešoksiu? O gal, kad palikčiau čia savo pėdos antspaudą? Ne, išmokau net ir sukastais dantimis šypsotis… O dar kai tamsa aplinkui…

Vieni juokai pykti ir neapykantą paslėpti po padu. Daug smagiau tai daryti neklusniu kulnu ar netyčia nepavykusiu gancho (nepamirškite, viskas ne-tyčia). Mano misija baigta. Antrą kartą vokietis tikrai nekvies šokio, na, nebent norės taip pat netyčia atsilyginti. Bet aš gi tai suprantu… vadinasi, jam pasakysiu švelnų „ne“.

Visa tai buvo tik nevykusi įžanga. O pyrago skonis, pasirodo, ne taip greitai pajuntamas.

Kiek dar daug rankomis nepaglostytų kalnų upelių, neišuostytų levandų, nesurinktų rasos lašų liko Alpėse… taip, tose plačiaburnėse Alpėse, kurių širdy skambėjo tango, šliejosi kojos, raudojo bandonija, pilvotos cikados pritarė smaugiamam smuikui. Iš viso to – kas išėjo,- sakyk? Tango nekalba, jis tyli, jis plaukia, kartais stabteli nuryti kartėlio ar surast porą kuklių akių, kurios žiūrėdamos žemyn iki šiolei nieko nematė. Kūno kalba be melo, be dėmių ir sintetinių papuošalų. Čia nesvarbu, kokia kalba kalbi ar nekalbi iš viso. Ji nereikalinga. Būtina tik tavo meilės ištroškusi siela. Ir ji pasakoja, pasakoja, tiksliau… seka kaip mėnuo paskui saulę.

Sutariam: jei nori arčiau paglostyt mano sielą, pradangini ją savo rankose, jei nori pažvelgti iš toliau, na, kaip į neregėtą paveikslą, leidi man išplaukt sulygindamas savo krantus su mano upės tėkmės vaga. Taip ir teku. Stabteliu užuodusi milongos kvapą mažų ir didelių Viduržemio pakrantės miestelių skveruose. Kol dar šviesu, žvilgtelim į akis, kai menulis pradeda mirksėti, sielos ima šokti… Vėl tango – ne – dar ir dar ir dar ir dar… kol kažkas pasakys „iki greito”.

Tąsyk nieko negalvojau. Nerūpėjo nei rankinėje nebaigta kramtyti bandelė, nei nusmukusi suknelės petnešėlė, nei stuksenantis katedros laikrodis. Tiesa, dvyliktą valandą mane atvežusi Peugeot karieta nevirto moliūgu. Tiesiog jos šeimininkas smarkėliau paspaudė akseleratorių ir išnyko iš puotos teritorijos. Mano kurpaitės išties buvo panašios į protėvių sudėvėtas nagines, o aš pati sėdėjau ant tūkstantmetinės arenos griuvėsių. Rodos, prieš akimirką skraidžiau iš laimės, ir be jokios perkeltinės prasmės. Ir štai, po kelių akimirkų praradau viską, išskyrus tai, ką patyriau tango šokyje.

Tai nebuvo šiaip šokis. Tango – ar aistros priepuolis… Tai buvo visų mano slapčiausių minčių, vilčių gimimas. Dar niekad taip nešokau… Niekad ir nešoksi daugiau, tai pirmas ir paskutinis kartas, – atsakė jis. Tas senas velnias (taip pavadino mano draugas, stebėjęs mano „spektaklį“), – profesionalus šokėjas, aš – tik pusę sezono laižanti tango mergiotė. Šį kartą jo atsikandau… ir buvo skanu, tik po to baisiai skaudėjo galvą. Kokį galėjau sugalvot pasiteisinimą draugui, kad nusižengdama griežtoms tango taisyklėms, sutikau su tuo pačiu partneriu šokti 2 ir 3 ir…kelias tandas? Jokio. Jo žingsniai buvo panašūs į vorą, puolantį savo auką. Bet nebuvau gi aš ta auka. Tik visą save padovanojau šokiui, o tas „senas velnias“ visą mane pasidovanojo sau. Man visa tai nerūpėjo, nei kur jo rankos šliaužiojo, nei kuriam aikštelės gale suko mane ore, nei kada baigėsi muzika. Nes ją girdėjau neskambant, jutau nepajaučiamas glamones, buvau matyt anapus.

Ir už tai turėjau sumokėti. Skaudžiai, bet matyt, tokia tango kaina. Nežinau, – dar kartą sakau, – ar tai buvo tikrasis argentinietiškas tango, ar tik dviejų žmonių kūno kalba? Sako, kad perlenkiau lazdą, prikrėčiau kiaulysčių. O iš tiesų neturėjau jokios lazdos ir nebuvau susitikusi su kiaulėmis. Aš tik šokau taip, kaip liepė kažkas, kūnas tik vykdė nurodymus. Jam buvo pažadėtas atlygis, tačiau protas į skutelius sudraskė „seno velnio“ lūkesčius, o gal ir nusigręžė nuo ištiestos rankos.

Sulaužiau taisyklę ne todėl, kad sutikčiau praleisti naktį drauge, o todėl, kad esamasis laikas buvo pats geriausias ir visai nebetilpau niekieno rėmuose. Tai buvo geriausias mano tango. Jis man – tikriausias, ne Argentinai, ne Jono kaimynei Stasei ar bulvarinio laikraščio žurnalistui, o man, „seno velnio“ vienos milongos vienai partnerei.

Iliustracija: Kris Hotvedt

Jums galėtų būti įdomu taip pat:

  • Pasiklydusi tango metro la Vida del TangoMano kančia varvančia siela apraizgė tavo šešėlį. Tu iš dulkių statei man tvoras, o...
  • Paryžius. Trijų minučių romanas Mari Poisson Tikrieji patriotiškumo, meilės, nostalgijos, mirties ir garbės bei ilgesio jausmai išre...
  • Paskutinis tango Paryžiuje Rūta Klišytė Subrendusi lėtam šokiui, negalėjau atsiginti kavalierių. Šie vis maldavo: „Šok, Aldon, ...