Paskutinis tango Paryžiuje

Autorius: | Komentarai Laukiame jūsų komentarų! »
Temos: literatūra, literatūra ir menas

Rūta Klišytė

BOTEROdancers_smallSubrendusi lėtam šokiui, negalėjau atsiginti kavalierių. Šie vis maldavo: „Šok, Aldon, šok, tik, susimildama, nekalbėk…“

Tai nereiškia, kad esu linkusi nusišnekėti, tiesiog vyrams labiau patinka, kai moteris juda, o ne kai šneka. Ir su Jonu susipažinau šokių aikštelėje. Net dabar nugara pagaugais nubėga prisiminus tas degančias akis už tvoros… Tris šeštadienius paeiliui pro spragą aikštelės tvoroje tas tipas pavydulingai spoksojo, kaip šoku su kitais, kol galop neapsikenčiau. Paskelbus merginų šokį, išsitempiau jį į aikštelę.

– Šokau tik kartą gyvenime, ir tai – iš traukinio, – įspėjo mane slaptasis gerbėjas.
– Aš išmokysiu, – pažadėjau. Ak, jei būčiau žinojusi!..
– Tai angliškas valsas, – drausminau netikšą kavalierių, tačiau žodį „angliškas“ Jonas suprato savaip – stengėsi kuo giliau įsprausti savo kanopą man tarp kojų. Tą vakarą iki kraujo numindžiojo man kojas, iki mėlynių nudaužė blauzdas, o šlaunis nugrabinėjo iki visiškos nejautros… Nežinau, kodėl už jo ištekėjau. Iš gailesčio, kad nemoka šokti? Iš siaubo, kad niekad neišmoks? O gal iš meilės? Kodėl įsimylime tik tuos, kurie šoka it žiogai, norėjau pasakyt – dievai? Anyta netyčia man išklojo, kur čia šuo pakastas: „Kai Jonelis buvo mažas, tėvas jį gąsdindavo: „Jei neklausysi, tuoj užmausiu baltas pėdkelnes ir atiduosiu į baletą!“

Nuo to laiko šoku tik aplink puodus. Kartais mėginu improvizuoti priešais veid¬rodį (juntu silpnybę išraiškos šokiui), bet judu vis sunkiau, vis vangiau ir veidrodyje kažkodėl visa nebetelpu… Žiūriu į save ir nesuprantu, ką siekiu išreikšti. Tai, kad pietums valgiau vėdarų su spirgais ir grietine? Jonas, eidamas pro šalį, tarsteli: „Tuščiai krataisi, Aldon, tuoktuvių metas baigėsi. Kas riebesnio vakarienei?“ Veik jau palaidojau viltį kada nors šokti viešai, vilkėdama elegantišką suknelę… Su jautriu muzikaliu partneriu.

Bet pagaliau išmušė mano valanda! Tiesą sakant, epidemija apėmė visą šalį. Lietuviai staiga susigriebė, kad temoka polką su ragučiais, ir tai įkaušę, ir puolė mokytis. Tas, kuris nemoka šokti, nėra modernus europietis! Padorūs piliečiai meta ar keičia darbą, jei šis ima trukdyti šokti, skiriasi su sutuoktiniais ir veda šokio partnerius… Paaiškėjo, kad kas antra odontologė svajojo tapti balerina, draudimo agentai junta gyvenimo prasmę tik trypdami flamenką, o bankininkas, konsultavęs dėl investicijų, tapo pilvo šokio instruktoriumi. Merija visus ėmė kviesti į masinius sportinius šokius sostinės aikštėse už ES lėšas. Neseniai nuėjau į polikliniką, bet tos, pasirodo, jau nebėr! Jos patalpose dabar – šokių klubas „Šok iki mirties“, o vaistai nuospaudoms gydyti tapo kompensuojami. Mano anyta septyniasdešimtmečio proga pareikalavo bilieto į vyrų baletą, ir būtinai parteryje. Grįžo pakerėta ir net nebesiskundė kraujospūdžiu.

– Kokios kojos! Kokios baltos pėdkelnės, – tarškėjo susijaudinusi. – Užsirašiau į vyrų baleto gerbėjų klubą, rytoj išvykstam gastrolių…
Apsidžiaugiau be reikalo: rytojaus dieną jai pakilo kraujospūdis.
Visas pasaulis šoka… Tik ne mano Jonas.
– Šėtonas jau užsakė muziką, tuoj miesto aikštėse prasidės švento Vito šokiai, – niūriai pranašavo. – Vakarai susinaikins šokdami, nereikės nė laisvo atomo.
O ašen trokštu šokti ant ledo, po ledu, ant stalo, ant lyno, tamsoje…

– Brangusis, mes subrendome rimtam šokiui, – įtikinėjau Joną. – Esi trijų vaikų tėvas, muzikalus ir plastiškas, puikiai jauti ritmą, – melavau. – Tango taip panašu į tai, ką mudu veikiam lovoje…
– Na jau?– susidomėjo mano vyras.
– Užrašiau mus abu į tango mokyklą… Dar sušoksim savo paskutinį tango Paryžiuje!

Tai jį ir atgrasė. Jonas ypač nemėgsta trijų dalykų: Paryžiaus, daržovių troškinio ir gėjų, nors niekad nebuvo Paryžiuje, neragavo troškinio ir nebendravo su gėjais.
– Bet aš savo svajonės neatsisakau! – surikau ir įniršusi ėmiau mušti žlėgtainius. Sukepiau mėsą iki anglių. Jonas atsigulė alkanas ir dūsaudamas ilgai vartėsi lovoje.
– Aldon… Gal, sakau, suskelkim tango horizontalioj padėty?
– Nė nesitikėk. Mūsų santuoką ištiko krizė, – pranešiau šaltai.
– Na jau? – nustebo Jonas.
– Išgelbėti ją gali nebent šokio terapija, – pranešiau tvirtai ir nusisukau į sieną.

Matyt, Jonas suprato, kad subrendusios moters svajonė – tai sprogmuo ištrauktu saugikliu. Nupirkau jam naujus brangius pusbačius.
Į pirmąją tango pamoką Jonas pažadėjo atvykti tiesiai po darbo. Nerimaudama laukiau jo prie klubo durų: galvą dedu, kad „nusiplaus“ nuo pamokos! Tačiau štai jis vėluodamas kėblina pas mane… žvejo batais iki ausų!

– Ketinu po šokių vykti tiesiai į naktinę žūklę, – paaiškino Jonas. – Na, neraudok, Aldon, juk galiu nusiauti. Nusitraukęs žvejo batus, Jonas liko vienais autais, dvokančiais dumblu. Laimei, publika susirinko elitinė, atmosfera buvo demokratiška: visi spoksojo į Jono autus, bet niekas nieko nesakė.

Argentinietis šokių mokytojas pasirodė esąs mažas ir apskritas it pagrandukas, užtat ugningas temperamentas veržėsi per kraštus. Gniaužydamas penkiom galvom aukštesnę lietuvaitę (asistentę vertėją ir, neabejoju, meilužę), jis išdėstė mums tango filosofiją: „Tango yra la vida, gyvenimas! O mirtis šokant tango yra nuostabi, tokios muerte linkiu visiems. Tango padės jums rasti ir pamilti vienas kitą…“ Mokytojas liepė mums užsimerkti, gi¬liai įkvėpti ir atsipalaiduoti. Kai atsimerkiau, Jono priešais nebebuvo. Pasinaudoję proga, pabėgo ir dar keli kavalieriai, matyt, varu čia atvaryti. Ką gi, šokau susiraukusi su kėde, kaip ir kitos paliktos damos. Mano vyras grįžo pamokai įpusėjus, pakaušęs ir atsipalaidavęs, mat aukštu žemiau netyčia rado veikiantį barą.

– Šokis su kardais? – klausinėjo mokytoją, mirkčiojo damoms ir mėgino susigrumti su jų kavalieriais… Išgėręs Jonas tampa sąmojingas it ponas Bynas, bet tiems, kurie nesupranta angliško humoro, būna griežtas ir lietuviškai nepakantus. Prasidėjo riaušės, buvo iškviesta policija… Grįžome namo gavę vilko bilietą.

Bet esu ne iš tų, kurios pasiduoda! Slapčia padaviau paraišką dalyvauti „Lietuvos šokių dešimtuke“, o naktimis siuvausi sukneles… Mano partneris buvo visiška priešingybė Jonui: inteligentiškas, plastiškas, jautrus. Tiesa, per televizorių negalėjote manęs matyti, nes iškritau iš projekto dar šiam neprasidėjus. Televizija nerodo tik¬ro gyvenimo, nes tas labai netelegeniškas. Repeticijų salėje netikėtai pasirodė Jonas su medžiotojo drabužiais bei amunicija ir paskelbė nuščiuvusiai žiuri, kad jo žmona dešimtuke šoks tik per jo lavoną. Žiuri pa¬lindo po stalu, o mano įstabiai šoklus partneris nedelsdamas iššoko pro langą. O aš grįžau į virtuvę…

Laimei, netrukus visa Lietuva uždainavo. Pajutau, kaip manyje bunda Maria Callas… Švelnus pūkeli, ar žinai, kur mano laimė… Aišku, televizijoje!

Jūsų Aldona

Šaltinis: Žurnalas “Moteris” 2007.05
Iliustracija: Botero “Dancers”

Jums galėtų būti įdomu taip pat:

  • Paryžius. Trijų minučių romanas Mari Poisson Tikrieji patriotiškumo, meilės, nostalgijos, mirties ir garbės bei ilgesio jausmai išre...
  • Pasiklydusi tango metro la Vida del TangoMano kančia varvančia siela apraizgė tavo šešėlį. Tu iš dulkių statei man tvoras, o...
  • Vienos tandos pelenė la Vida del Tango Mano kairysis, aistringai apspardytas batelis vos nepasiuto iš pykčio, kai buvo įt...